Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Architektūriniai, archeologiniai, istoriniai paminklai
  • AECHEOLOGINIAI PAMINKLAI


Kazitiškio seniūnija

Gedžiūnėlių (Garšvinės) pilkapynas
Didžiausias Lietuvoje, užimantis 40 ha plotą. Jį sudaro 560 pilkapių. Sanpilai  kompaktiški, siekia iki 12 m skersmens ir iki 1,5 m aukščio. Laidota 8-12 a. Tai vienas žymiausių senovės laidojimo paminklų.

Tolimėnų piliakalnis ir senovės gyvenvietė, vadinama „Bakanėliu“
Piliakalnį juosia pelkės. Šlaitai gana nuolaidūs, apie 19 m aukščio. Su terasomis ir apvalia aikštele.

Leoniškės (Bajorų) piliakalnis ir senovės gyvenvietė, vadinama „Černogurka“
Supa pelkės ir ariami laukai, apaugęs medžiais. Tai kūgio formos kalva, stačiais šlaitais. Papėdėje rasta ne tik keramikos šukių, bet ir trinamos girnos.

Kazlupiškės piliakalnis, vadinamas „Piliakalniu“
Masyvi kalva tarp slėnių ir laukų. Šlaitai nuolaidūs, viršuje išgaubta aikštelė.

Dūkšto seniūnija

Sokiškių piliakalnis, vadinamas Juodžeminiu kalnu
Stūkso Samanio ežero pakrantėje. Iš trijų pusių juosia slėnis, šlaitai gana statūs, 18-19 metrų aukščio.Vakaruose siekia aukštumą, nuo kurios piliakalnis pakyla 4 m. Viršuje – ovali iškiliu viduriu 55-65 metrų skersmens aikštelė. Įtvirtinimų pėdsakų nematyti. Yra senovės gyvenvietės liekanų.


Seno Dūkšto (Dūkštelių) piliakalnis ir senovės gyvenvietė

 

Tai ankstyviausias piliakalnis, esantis tarp Parsvėto ir Samanio ežerų. Rastos puodų šukės, gyvulių kaulai, kaulo dirbiniai liudija, kad sodybos gyventojai naudojo kaulinius ir akmeninius įrankius. Čia stovėjo į žemę įleistas pastatas (žeminė).

Vaškonių piliakalnis, vadinamas „Kalvele“
Šlaitai statūs, aikštelė išgaubta. Be pylimo, apardytas, vietinės reikšmės. Datuojamas I tūkstantmečio pirmąja puse.

Naujojo Daugėliškio seniūnija

Ruokiškės piliakalnis
Tai pailga kalvos viršūnė, apjuosta pelkėtomis duobėmis su kyšuliais, pusmėnulio formos su terasomis. Apaugęs pušimis.

Vidiškių seniūnija

Bajorų (Dūdinių) piliakalnis
Įrengtas kalvoje, kurią iš visų pusių supa pelkė. Viršuje – apskrita, iškiliu viduriu aikštelė. Žemiau jos – griovys, už kurio supiltas pylimas, juosiantis visą piliakalnį.

Strakšiškės piliakalnis (Ropiakalnis)
I tūkst. po Kr. Įrengtas stačiašlaitėje kalvoje. Viršūnės aikštelė ovali. Supa dvi terasos, pereinančios į griovius ir pylimus.

Ignalinos seniūnija


Mažulonių piliakalnis ir senovės gyvenvietė

 

11-13a. Nupjauto kūgio formos kalva, apaugusi medžiais, paviršius banguotas. Šlaitai statūs. Viršūnės aikštelė ovali. Juosia pylimas. Papėdėje stovi geležinis kryžius.

Linkmenų seniūnija

Puziniškio piliakalnis ir senovės gyvenvietė
500 m nuo Asėko ežero pietinio kranto, tarp Linkmeno ir Asalnykščio ežerų. Įrengtas aukštumos kyšulyje esančioje kalvoje. Viršuje – aikštelė išgaubtu viduriu. Šlaitai  statūs. Juosia terasa.

Linkmenų piliakalnis „Pilalė“ ir senovės gyvenvietė
Nupjauto kūgio formos kalva, neapaugusi medžiais. Šlaitai statūs, apjuosti pelkėtomis daubomis, viršuje ovali aikštelė. Čia buvo gyventa dar prieš mūsų erą. Išnykus gyvenvietei, piliakalnyje imta laidoti žmones. Legendos sako, kad į daubą įmetus daiktą, pasigirsta kritimo garsas, o daiktas kitąryt iškyla į paviršių.

Papiliakalnės piliakalnis ir senovės gyvenvietė
Jo teritorija gana didelė – 3,3 ha. Gyvenvietė žalojama, nes ariama. Gyvenvietė buvo nuo mūsų eros pradžios. Piliakalnis su Ginučių piliakalniu sudaro apsauginę zoną.

Ginučių piliakalnis ir senovės gyvenvietė
Tai  archeologijos ir istorijos paminklas, esantis ilgoje, siauroje kalvoje. Šlaitai statūs, su terasomis ir apžvalgos aikštele. Piliakalnis siejamas su 14a. minima Linkmenų pilimi, kuri vaidino svarbų vaidmenį krašto gyvenime, kadangi čia ėjo prekybos kelias, jungęs Vilnių su Dauguva. Jo senumą liudija rastos 9-10 a. arabų monetos.

  • ARCHITEKTŪROS PAMINKLAI


Mielagėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Pastatyta 1790 m. Klasicistinė, stačiakampė, be bokšto, Vilniaus katedros analogas. Ansamblis: bažnyčia, vartai-varpinė, tvora su vartais. Viduje yra 10 dailės paminklų.  


Seno Dūkšto dvaras ir parkas (18 a. pab.)

 

Rūmai turi ryškių klasicizmo bruožų. Sodyba kūrėsi valdant Rudaminoms, o nuo 1813 m. - Biegauskiams. Visą ansamblį sudaro ūkiniai pastatai, porinis tvartas, ratinės – arklidės, svirnas, medinis kumetynas ir patys rūmai.   Čia gyveno Tomas Zanas, lankėsi A. Mickevičius, J. Rustemas.


Palūšės šv. Juozapo bažnyčia

 

Respublikinės reikšmės. Datuojama 1757 m. Dviaukštė varpinė (18 a. pab.) ir koplytėlė su Marijos skulptūra sudaro pastatų ansamblį. Koplytėlė ir dar 14 meno kūrinių paskelbti dailės paminklais. Tai vienas gražiausių Lietuvoje liaudiškos sakralinės architektūros kompleksų. Bažnyčia statyta be kirvio ir pjūklo, kalvių darbo vinimis.
  • ISTORINIAI PAMINKLAI


A.     Hrebnickio namas – muziejus Rojaus vienkiemyje

 

1961 m. įsteigtas muziejus ir atidengtas skulptoriaus Žuklio sukurtas profesoriaus biustas. Muziejaus fonduose profesoriaus rankraščiai, asmeniniai daiktai, paveikslai, pomologinė medžiaga, vaisių muliažai, spalvotos iliustracijos, smuikas, kuriuo griežė profesorius. Namas pastatytas 1896 - 1897 m. pagal paties profesoriaus projektą. 1890 m. įveistas 14 ha pomologinis sodas, pavadintas Rojumi, sunyko, likę vos keletas medžių ir krūmų.


Ginučių vandens malūnas

 

Jį 19 a. II pusėje pastatė pasiturintis ūkininkas, Linkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Po jo mirties malūnas perėjo kaimo nuosavybėn. Nuo 1945 m. priklausė Ginučių  kolektyviniam ūkiui. 1985 m. pastatas renovuotas. Kiemo fasadas su atvira terasa, durta vienšlaičiu stogeliu.


Gaveikėnų vandens malūnas

 

Iki šių dienų išliko pastatas ir atskiros technikos dalys. Malūnas priklausė ponui Kaminskiui, vėliau Romanovičiui, Subačiams. 19 a. statinį nuo pražūties išgelbėjo buvusio Ignalinos žuvininkystės ūkio direktorius A. Bagdanavičius. Šiuo metu čia įrengta poilsiavietė.
  • ETNOGRAFINIAI KAIMAI

Išlikę etnografiniai kaimai –  išsaugoję senąją planinę kaimo užstatymo struktūrą. Meironys, Ginučiai yra gatviniai kaimai. Jiems būdinga tai, kad abipus kelio gyvenamieji namai buvo statomi galu, toliau, už jų, stovi ūkiniai pastatai.

Pagal architektūrinį išplanavimą išskiriami trys kaimų tipai: gatviniai, padriki ir vienkieminiai.

Pirmosios gyvenvietės minimos jau 14 a.: Stripeikiai -1357 m., Linkmenys ir Gaveikėnai – 1377 m. 16 a. viduryje, Valakų reformos metu, susiformavo gatviniai rėžiniai kaimai. Juose sodybos išdėtytos abipus gatvės ir visi trobesiai galais atgręžti į ją. Arčiausiai gatvės stovi gyvenamasis namas, o už jo – tvartas. Antroje linijoje priešais gyvenamąjį namą stovi klėtis, toliau – rūsys. Sodybos gale stovi kluonas. Toks išplanavimas būdingas Ginučiams, Vaišniūnams, Meironims, Gaveikėnams.

Kiti mažesni kaimeliai atsirado tik 18 a. Jie susiformavo iš „užusienių“ - taip buvo vadinamos naujakurių sodybos. Dažniausiai jose apsigyvendavo miško darbininkų, eigulių šeimos. 1909 m., po Stolypino žemės reformos, dalis kaimų gyventojų išsikėlė į viensėdžius. Taip  atsirado vienkieminiais vadinami kaimai: Pelakas, Pabiržė,  Darželiai, Gineitiškis – tai tik keletas iš jų.

Stripeikiai

Seniausia gyvenvietė parke. Pirmą kartą Stripeikiai paminėti Livonijos ordino raštuose 1357 m.   Vėliau kaimelis priklausė Vilniaus vyskupo Labanoro dvarui.  Už kelių kilometrų aptinkama 15 apardytų pilkapių grupė. Jie būdingi I mūsų eros tūkstantmečio antrajai pusei. Dabar Stripeikiuose įsikūręs Senovinės bitininkystės muziejus – vienintelis toks muziejus Lietuvoje. Kaimas yra praradęs daug žmonių, šiuo metu daug gyventojų pensinio amžiaus.  Per kaimą teka Tauragnėlė, o šalimais tyvuliuoja neįprastai žydros spalvos ežerėlis Šaminis.

Salos II

Salomis vadinami du kaimai. Abu jie yra savotiškame pusiasalyje tarp Asalnykščio, Linkmeno, Alksno ir Alksnaičio ežerų. Vienintelis kelias į pusiasalį veda iš Antalksnės. Pagal rašytinius šaltinius Salų II užusienyje gyveno gausi Kudabų šeima.   Ir dabar čia gyvena žmonės šia pavarde. Kaimelis išsiskiria savo unikalia architektūra ir išplanavimu, todėl čia įsteigtas Salų kultūrinis rezervatas. Gaila, bet nuo 19 a. išliko tik pirkia ir svirnas. Kiti trobesiai statyti jau 20 a. pradžioje. Pėsčiomis į Salas II galima patekti ir nuo Ladakalnio, liepteliu perėjus ežerus jungiančią protaką.

Darželiai

Vos pervažiavus Linkmenis Antalksnės link, kairėn atsišakoja kelias, vedantis į Darželių kaimą. Tačiau kaimo čia nepamatysime, o tik keletą išsibarsčiusių vienkiemių. Viename jų įsikūrusi Dvasinio ugdymo bendrija „Kelias“. Visai šalimais stūkso Linkmenų piliakalnis, žmonių dar vadinamas Pilale. Nuo jo atsiveria nuostabi Benediktavo kraštovaizdžio draustinio panorama.

Palūšė  

Augti skatino prekybos kelias, kuris viduramžiais vedė iš Vilniaus į Daugpilį, Polocką. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1651 m. Tada čia būta palivarko, kurį valdė Šumskiai. Palūšę ir artimas apylinkes daug vargino marai, badas, svetimšalių kariuomenių antplūdžiai. Miestelyje dar 18 amžiuje buvo atidaryta mokykla, tačiau ji buvo prieinama tik kilmingųjų luomo vaikams. 20 a. pradžioje  atsirado slaptųjų mokyklų. Jose daraktoriavo skaityti mokėję knygnešiai M. Balčiūnas, Skudutytė ir kiti.

Palūšė nuo senų laikų didžiuojasi savo medine bažnytėle, statyta 1750 metais, kuri laikoma seniausia medine bažnyčia Lietuvoje.

Palūšėje vargonavo Jonas Petrauskas, kurio šeimoje 1873 m. spalio mėn. gimė žinomas kompozitorius, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autorius Mikas Petrauskas, vyresnysis tenoro Kipro Petrausko brolis.

Jau 18 amžiuje Palūšėje veikė parapinė mokykla. Šios apylinkės išliko lietuviškos todėl, kad čia gyveno ir lietuvybę gaivino lietuviai kunigai.

Dabartiniu metu Palūšė tapo turistiniu požiūriu svarbiausia ANP gyvenvietė, vartai į turistinius takus ir vandens trasas.

Meironys

Įsikūrę į vakarus nuo Palūšės, prie Lūšių ežero. Tai  nedidelis, tipiškas gatvinis kaimas, vienas iš nedaugelio, per kelias dešimtis metų nedaug tepraradęs gyventojų. Kaimo gyventojai užsiima ne vien tik tradicine žemės ūkio veika ar žuvininkyste, o ir aktyviai plėtoja privatų poilsinio turizmo verslą. 

Gaveikėnai

Kaimas netoli Ignalinos, prie žuvininkystės tvenkinių ir Dringio ežero. Aplinkui gunkso miškas, pro kaimą teka upeliukas. Jį užtvenkus, suformuotas tvenkinys, yra vandens malūnas. Jame įkurta poilsiavietė. Į vakarus nuo kaimo, Dringio ežero pakrantėje, gražiame miške, įkurtas kempingas. Ežero pakrančių miškuose pastebimos ryškios ežerinės terasos.

Ginučiai

Tai nemažas kaimas. Prie kaimo stūkso du piliakalniai – respublikinės reikšmės paminklai.  Dabartiniu metu kaimas garsėja savo vandens malūnu, 19 a. statiniu.

Paskutinis atnaujinimas: 2015-12-01 15:02:53
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata


Savaitės klausimas
Sprendžiamas Ignalinos miesto apšvietimo laiko klausimas. Būtina atsižvelgti į lėšų taupymą. Kuriam apšvietimo planui pritartumėte Jūs?
Siūlome įjungti apšvietimą sutemus ir išjungti ryte
Pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį – nuo sutemų iki 1 val. nakties. Penktadienis, šeštadienis, sekmadienis ir švenčių metu – visą naktį
Sekmadienį, pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį – nuo sutemų iki 2 val. nakties. Penktadienį, šeštadienį ir švenčių metu – visą naktį
Moksleivių ir studentų atostogų metu (birželis, liepa, rugpjūtis) apšvietimą įjungti visai nakčiai
Rezultatai
Balsų: 133 žmonių
Pasiūlykite savo klausimą

  


 


 



 




 


 


  


 

 
 

 




 

 
 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.