Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 45, 2017 m. birželio 17 d.


  • Plius – Minus

 

Atkėlėm vasarai vartus, viliojom, bet už sijono nenutvėrėm, neįsikibom į jos auksinius plaukus taip, kad visur su ja būtumėm, tai ir pasikalbam dabar apie orą. Ne todėl, kad neturėtume apie ką kalbėti – labai jau šilumos pasiilgom. O juk ilgiausiomis metų dienomis turėtume džiaugtis! Kita savaitė – paskutinė, kai diena pergalingai plėšia iš nakties minutes.  Greitai bus kitaip.

Nuo liepos 1-osios kitokie bus ir darbdavių ir darbuotojų darbo santykiai. Trečiadienį Prezidentė pasirašė naujojo Darbo kodekso pataisas, jau priimtas Seime. Darbo kodekso rėmėjai sako, kad lankstesni darbo santykiai paskatins investicijas ir darbo vietų kūrimą. Kritikai gi perspėja, kad žmonės bus mažiau apsaugoti, nes kodeksas palengvina darbuotojų atleidimą iš darbo. Ir senajam Darbo kodeksui galiojus, darbdaviai rasdavo kaip „išprašyti“ nepatogų darbuotoją, tad dabar...

Jau dabar ekspertai, atlikę sociologinę apklausą, nurodo, kad Lietuvoje labiau nei dėl karinės grėsmės ar terorizmo žmonės baiminasi dėl ekonominių ir socialinių grėsmių. Mat karas – bus-nebus, o štai likti be darbo, atsidurti skurde ir nesaugioje aplinkoje – labiau tikėtina perspektyva.

Dėl ateities tikri tik išrinktieji. Tarkim, socialdemokratas Artūras Skardžius dar 2010-aisiais pasirūpino savo 99-eriais metais į priekį! Kaip tai įmanoma? „Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys!“ Iš tiesų, Artūru Skardžiumi vėjas ir pasirūpins: sudaręs žemės nuomos sutartis 99 metų laikotarpiui su UAB „Renovacijos partneriai“, dabar džiaugiasi ten stovinčiomis vėjo jėgainėmis, nes užsitikrino, kad vėjas jam į piniginę kasmet pripūs dešimtis tūkstančių eurų (praėjusiais metais - 24 tūkst. eurų). Už 2 tūkstančius eurų per mėnesį daug kas pats į vėjo jėgaines pūstų! Seime vėl proga diskutuoti, svarstyti, nuspręsti.  Atėję dirbti „vardan tos“, labiau vieni kitus glosto arba pešioja.

Seimo „valstiečiams“ vėl – kirtis. Iš savų: Seimo narė Dovilė Šakalienė nusprendė palikti LVŽS frakciją ir prisidėjo prie Lietuvos liberalų sąjūdžio frakcijos. Sako, neatitiko vertybės. Bet kai rinkimų kampanijos metu „išplaukė“ su „valstiečių“ pinigais, vertybės tiko? Seimo pirmininkas, LVŽS frakcijos atstovas Viktoras Pranckietis prasitarė, kad inicijuos Rinkimų įstatymo pataisą, kuri „apribos galimybę išrinktiems pagal sąrašą nariams tapti laisvaisiais agentais ir kaip krepšininkams keliauti iš komandos į komandą“.

Ignalinoje savo komandą šiandien renka jaunimas, kviečiantis į koncertą. Orai šyla – nuotaika kyla!

Vida Žukauskaitė

  • Megskime ir bendraukime

Šiandien Grybėnuose visos mezgėjos kviečiamos paminėti Pasaulinę viešumoje mezgimo dieną. Renginys prasidės 14 valandą prie kaimo seklyčios. Nepamirškite siūlų ir virbalų!

Nors Grybėnuose gyvenančiai Bronei Šalnienei šiemet sukako jau devyniasdešimt, ji ne tik daržus ir darželius prižiūri, bet ir virbalų iš rankų dar nepaleidžia. Su mezginiais praėjusį savaitgalį ji lankėsi Palūšės renginyje ir labai džiaugėsi, šventėn pakliuvusi. Gal ir šiandien Grybėnuose ji bus tarp mezgėjų?

  • Palūšė plačiai atlapojo vasarai vartus

Ar labai laukėt vasaros? Ar Jums labai svetingas jos glėbys? Ji kol kas, regis, niekuo nuo praėjusių nesiskiria: įnoringa, lietumi verkianti, vėjais pykstanti. Gal nemokame parodyti, kaip jos išsiilgome, kaip jos laukiame? O gal pyksta, kad, užuot jai nuolankesni, atlaidesni buvę, tuoj skrendam ieškoti jos ten, kur ji kasdien jūrose maudosi, paplūdimiuos kaitinasi? Palūšiniai šiemet nutarė garsiai pasisveikinti su vasara, kartu visiems primindami, jog šiemet Palūšė – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė – stebins ne tik vasarą, bet ir visus čia gyvenančius, čia atvykstančius renginių, susiėjimų, susibūrimų gausa. O kai vienas arčiau kito glaudžias, žiūrėk, ir vėsesnę dieną  oro nekeiksnoja.

Praėjęs šeštadienis Palūšėje buvo išties ypatingas. Savo puošnumu. Savo sujudimu. Klegesiu. Šventės nuojauta. Nuo pat ryto čia rikiavosi prekybininkų kioskeliai, o Lūšiai vėl iškėlė bures. Tikras amatininkų paradas: vieni siūlė keramikos, kiti odos dirbinius, moterys akių negalėjo atitraukti nuo uteniškių veltų skraisčių, šalių, praktiškesni dairėsi pirčiai kepurių ar šiltų šlepečių Danguolės Bukėnaitės pavėsinėje. Smaližiai buvo viliojami šviežutėliu medumi, Antaninos Baltakienės saldumynais, gurmanai – prieskoniais, kiek praalkusieji negalėjo ramiai praeiti pro kepamas, rūkomas žuvis, sušilusieji ledus laižė. Tik spėk dairytis, tik spėk piniginę prie kiekvieno prekystalio traukti… Grybėnų bendruomenės moterys savo austinėm lovatiesėm papuošton priedangon viliojo, Bronės Šalnienės megztas kojines siūlė, o šios marti Vida su savo kaimyne Irena (nors ne broliene, bet irgi – Šalniene) svečius  sumuštiniais, kava vaišino. Niekur neskubantys, dienos plano neturintys galėjo užsukti į dirbtuvėles ir patys sau ir namiškiams suvenyrų pasigaminti. Visagino kūrybos namų laivų modeliavimo studijos laiveliai sudomino ne tik eilinius žiūrovus, bet ir smagią piratų komandą. Padangių romantika alsavo Lietuvos Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokyklos stendas, o į apžvalginį skrydį skraidykle virš Aukštaitijos nacionalinio parko kvietė Raimondas Žievys...

Sujudimo būta ant Lūšių, kur vyko irklenčių ir baidarių estafetės, „drakonų“ valčių varžybos, ir ant kranto, kur rungėsi tinklinio ir krepšinio entuziastai. Netrūko ir jų varžybomis besidominčių. Vaikai dūko, raičiojosi pievoje, sulindę į „burbulus“.

Šventės pradžią, kaip ir dera, pažymėjo sveikinimai ir Palūšės vėliavos, skambant Palūšės himnui, pakėlimas.

Į vasaros sezono atidarymo šventę pasveikinti palūšinių ir jų svečių atvyko LR Seimo narys Gintautas Kindurys, Ignalinos rajono savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direktorius Gedas Kukanauskas, Ignalinos seniūnas Jonas Polita. Pasidžiaugta gražiai Palūšę nuspalvinusiu susirinkusiųjų būriu, linkėta visiems smagiai vasarą pasitikti ir jos teikiamomis malonėmis spėti pasidžiaugti. Tradiciškai visiems gero pasibuvimo linkėjo vicemeras Henrikas Šiaudinis, deja, pastebėjęs, kad Palūšėje vasarą valčių būna daugiau nei gyventojų... Užtat tie, kas čia dar tebegyvena ar nors vasaroti sugrįžta, bent jau šiais metais pasiryžę Palūšės vardui ir skambesį, ir grožį, ir šlovę sugrąžinti. Šitų iniciatyvių palūšinių priekyje, žinoma, bendruomenės pirmininkas Arvydas Gaidelis ir jo dešinioji ranka, žavioji padėjėja, idėjų generatorė ir puoselėtoja - Dalia Lapėnienė. Šeštadienį abu džiaugėsi ir jiems parodytu dėmesiu: į svečius su dovanomis Palūšės bendruomenei atvyko bičiuliai iš Paežerių, Vabalninko, Alantos, Labanoro kaimų bendruomenių. Alantiškiai, Mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardą  praėjusiais metais garbingai išlaikę,  linkėjo ir Palūšei būti matomai, girdimai, žinomai. Labanoro bendruomenė, kaip ir Palūšės, šiemet tais pačiais džiaugsmais dalysis.

Dovanas išdalijus, gražiai pasisveikinus, jau galima buvo rikiuotis iškilmingai eisenai į senąją valtinę. Algimanto Rastenio vadovaujamas pučiamųjų orkestras skynė kelią šiai iškilmingai eisenai, o už jų rikiavosi garbingiausi svečiai, Palūšės bendruomenės aktyvas, šventės dalyviai. Ir tarsi atgijo Palūšė, pabudo iš snaudulio. Kaip ji norėtų vėl susigrąžinti džiaugsmingą atvykusiųjų klegesį, kaip norėtų, kad šie apie ją visam pasauliui pasakotų ir vėl čia su savais draugais sugrįžtų! Argi Palūšė nenusipelnė gyventi linksmiau, šventiškiau?

Visi, pasiekusieji senąją valtinę, netikėtai tapo Lūšiuose pasirodžiusių piratų įkaitais. Gerai, kad piratų laivui kelią pastojo Lūšių pakrančių apsaugos tarnyba: piratai buvo nugalėti, bendruomenės įstatymams pakluso.

Daug žiūrovų sutraukė linksmieji šuoliai į vandenį - “Figūriada”. Besivaržantieji nepristigo fantazijos, stebino žiūrovus savo išmone, draugiškumu, drąsa. Diena pasitaikė, kaip reta, tikrai vasariška, tad Lūšių vandens vėsa tik viliojo ir gaivino. Kas dviratį pasibalnojęs, kas draugą už rankos nutvėręs šoko į Lūšius - pergalės vardan, komisijos nuostabai, žiūrovų džiaugsmui.

Programai išsisėmus, komisijai visus balus suskaičiavus ir geriausius apdovanoti pažadėjus, vėl visas margas būrys pasuko į pievelę, kur laukė jų jau pasiilgę prekybininkai, scena, nauji pasirodymai ir įspūdžiai. Galima buvo smagiai leisti laiką su draugais, pasitiesus ant žolės kokį paklotėlį, megzti naujas pažintis, muzikos klausytis, ratelius sukti, šokti arba tiesiog akis pailsinti, į ežerą dairantis, ar pušyno oru plaučius džiuginti.

O vakare – koncertas. Susirinkusiems dainavo Didžiasalio dainų ansamblis „Vėtrungė”, atlikėjas Gintautas Juodagalvis, grupė “Vairas”. Jaunimui ir to dar buvo negana: jie smagiai linksminosi  naktinėje diskotekoje. Patys kantriausieji ir įspūdingais fejerverkais buvo apdovanoti...

Ak, vis neduoda ramybės mintis: kad taip dažniau Palūšė apie save primintų, kad atsitiestų visu ūgiu. Šiuos metus taip norėtųsi laikyti to didžiojo Palūšės virsmo metais. Juk šiemet Palūšė, kaip Mažoji Lietuvos kultūros sostinė, dar pakvies ne tik į tradicine jau tapusią „Regatą“, bet ir į pirmąjį šeimų festivalį „Palūšės vėjai”, į teatro, kino pristatymus, sakralinės muzikos dienas, menininkų plenerus, kūrėjų konkursus... O, žiūrėk, rudeniop jau ir džiaugtis galėsim, kad Palūšė vasaros nepramiegojo, kad taip smagiai vasarojo, visiems begalinį džiaugsmą teikdama.

Šeštadienį gi Arvydas Gaidelis ir Dalia Lapėnienė dėkojo visiems, prie šventinio šurmulio bent kuo prisidėjusiems, į šventę atėjusiems ir iš jos, tarsi iš Palūšės bažnyčios, geresniems, draugiškesniems, atviresniems išėjusiems. Tik gal labiausiai reikėjo padėkoti šventėje tą dieną karaliavusiai vasarai. Atėjo – nepasididžiavo, pro jai plačiai atkeltus vartus įžengė! Saulėta, šilta, tikrai vasariška diena buvo pati solidžiausia dovana šventės organizatoriams ir dalyviams, ji buvo didžiausia šventės rėmėja, tikroji ambasadorė!

 

Vida Žukauskaitė

  • Moralinė Vidiškių atmosfera

Valdžios rūpestį žmonių gerove šiandien jau pajuto kai kurie Vidiškių gyventojai. Kosmetinis spiritas vietos parduotuvėje jau paklausi prekė. Bet šis straipsnis ne apie alkoholį, o apie moralinį svaigulį.

Aš nežinau, kas turėtų pasakyti apie nerimą... kuris jau apie 20 metų smelkiasi į Vidiškių atmosferą. Kad jokio industrinio atgimimo čia nebus, žmonės ėmė suprasti jau prieš 2000-uosius. Ženklu, kad nebėra tikėjimo gyvenviete, kad nebėra  vienijančio bendruomeninio jausmo, tapo... kultūriniai renginiai. Įsivaizduokit, gyventojų apie tūkstantį, o į renginį ateina 20 žmonių. Per Jonines gal koks 60 ar 70. Tai ne kultūros darbuotojo kaltė - žmonės nebeturi vilties, žmonės nesijaučia kolektyviai saugūs, nebetiki bendruomene, nepageidauja būti identifikuoti vidiškietiškame bendrume. Jie buriasi atskiromis kompanijomis, ieško savo gyvenimo įkvėpimo ir išeičių pavieniui. Tai - simptomas.

Vieta, kur dar šiek tiek kunkuliuoja gyvenimas, tai Vidiškių gimnazija. Faktas tas, kad pabaigę mokyklą šie jaunuoliai visu būriu palieka Vidiškes. Nekalbu apie tai, kad jie turėtų čia grįžti gyventi. Tiesiog jie nesirodo čia apskritai. Net jei kartais sugrįžta pasisvečiuoti pas tėvus, per šventes jų nepamatysi Vidiškių kultūros namų ar bibliotekos renginiuose. Joks tai ne priekaištas. Simptomas.

Žmonės nenori matyti vieni kitų, tapatintis su Vidiškėmis ir kad juos kiti matytų. Tik ne internetui čia kaltė. Kai kuriose vietovėse žmonės nevengia vieni kitų. Vidiškės -sutvarkyta gyvenvietė. Vidiškių seniūnija nėra apleidusi savo ūkio. Bet administracija rūpinasi praktiniais klausimais.

Mano supratimu, į savivaldybės funkcijas neįeina funkcija  nustatinėti gyvenvietės moralinį klimatą.  Parapijos kunigas... Jis rūpinasi bažnyčios lankomumu. Kas tada gali pasakyti apie dvasinę gyvenvietės  būseną? Kai kurie kaimai išaugina rašytojus, šie vaizdžiai aprašo savo gyvenvietės įvykius, ir tame įpiešia moralinį įvertinimą, ateities nuojautas, prognozes. Ką apie Vidiškes parašytų talentingas kūrėjas? Na, jeigu jis stebėtų gyvenvietę  jau  kokius 20 metų, pamatytų labai aiškią tendenciją. Širdyse slepiamą tiršto nerimo tendenciją.

Pabandykite įsivaizduoti 1901 metų Vidiškes. Dvaras ir keli namai. Iš kur dvarininkas turi tiek moralinių jėgų, tiek pakylėjančio optimizmo, tiesiog tikėjimo, kad 1901 metais padeda kertinį bažnyčios akmenį ir 1906 m. statybą užbaigia... Suvokime pačią Vidiškių atmosferą... Kiek daug vilties, kokia galinga perspektyvos vizija. Atsakymas paprastas. Kai 1862 m.  buvo tiesiamas geležinkelis Sankt Peterburgas -Varšuva, jis ir sukūrė tą optimistinį civilizacijos progreso lauką. Plėtros, atradimų, kažko visai naujo. Vidiškės lengvai pateko į tą techninės -konstrukcinės gravitacijos lauką. Juk nuo Bališkėse veikusios geležinkelio stotelės iki Vidiškių tėra tik du kilometrai. Žodžiu, buvo objektyvios priežastys pažangai ir optimizmui.

Žvelgiame toliau. Po antro pasaulinio karo pergalės optimizmas Vidiškėse įkuria mašinų traktorių remonto stotį ,,MTS“. Po to ji virsta viso Ignalinos rajono melioracijos centru, „MSMV“. Vėl visiškai objektyvios išorinės sąlygos, optimistinės statybos... Dėka to Vidiškės stebinčiojo akimis ėmė pašėlusiai plėstis. Iškilo daugiau nei dešimt mūrinių  daugiaaukščių,  vaikų darželis, naujas arcitektūrinis kompleksas su parduotuve,  valgykla ir su buitinio-medicinio aptarnavimo  skyriais. Pastatytas ir didelis melioracijos administracinis centras. Su susirinkimų sale ir didžiuliais įspūdingais tos salės langais, nukreiptais į peizažą su senąja bažnyčia. (Beje, pasikeitus valdžioms, tie langai buvo perdaryti į mažus ir tik simbolinius, nebe vaizdui, o tik nedideliam salės apšvietimui.) Melioracijos dirbtuvių teritorijoje buvo pradėtas statyti didžiulis pastatas numatomai gamyklai, bet, pasikeitus santvarkoms, pastatas taip ir liko stūksoti sandėlio pavidalu.

Iki nepriklausomybės buvo suspėtas pastatyti mokyklos pastatas, kurį, beje, statė tuomet dar Sniečkaus statybų organizacija ir tarybiniai kareiviai. Mano žiniomis, mokykla buvo planuojama kaip profesinio rengimo centras.

Verta paminėti ir kadais egzistavusį Vidiškių paukštininkystės tarybinį ūkį, sėkmingai auginusį vištas, produktyviai tiekusį kiaušinius, dirbusį pelningai ir... nušluotą optimistinės žemių grąžinimo savininkams bangos.

Dar... Vidiškių paežerėje stovėjo visuomeninė pirtis. Teikė ji gyvenvietei savotišką šarmą, deja, „vėjai ją nupūtė“. Išsaugoti nieks nesiėmė. Kažkodėl Dūkšte visuomeninė pirtis stovi: net visaginiečiai atvykdavo prausti savo nuogumo. Griauti jos niekam neprireikė. Nusiprausus nuotaika pagerėja, nors, aišku, tai per mažas įkvėpimas, kad iš naujo atrastum civilizacinę viltį.

Nėra objektyvių sąlygų, dėka kurių šiandien atsirastų visuomeninis optimizmas. Žmogus negali pats susikurti to civilizacinio pakylėtumo, negali sužadinti tos geotransformacijų bangos, kuri galingu srautu  staiga pakylėtų gyvenimą į naują lygmenį. O kai privačioje pirtelėje kolektyviai pasivanojus kam nors  kyla idėja pakeisti pasaulį, tai dažnai žmonėms atneša... nerealius pažadus ir netikras viltis.  

Labai iškalbingi vidiškiečių žolės pjovėjų pavidalai, kai kartais su neslepiamu iniršiu jie ima draskyti vos pradėjusią atželti žolę viešesnėse vietose. Jie išties drūti vyrai, tačiau tą visą savo kūrybinę jėgą priversti atiduoti banaliam šienavimui, atidirbinėjant bedarbio pašalpą...

O šiaip vidiškiečių veidai neparodys jums nevilties, liūdesio, moralinio gyvenimo nuovargio. Tik nuo to dar sunkiau, kai vidinį būties nerimą tenka slėpti. Šiais įvaizdžio laikais neleidžiama būti savimi, vis reikia rodyti, kad „viskas gerai“. Depresuota, slapstomos apatijos iškamuota visuomenėlė nepajėgi atkurti nualinto pasaulio. Kokia gi turi būti ta išorinė šlovingų  civilizacijos pergalių jėga, kuri sukurtų tikėjimą šitose, dešimtis kartų nuviltose širdyse? Kuri įtikintų dar kartą patikėti gyvenimu, kai per šitiek metų Vidiškėse neatsirado jokia nauja darbovietė. Ketvirtis amžiaus... O gyvenimas vis važiuoja ant to, kas dar buvo nuo TSRS likę. Žmogus įsitikino... Tendencija aiški.

Nėra jokių požymių, kad Vidiškėse galėtų rastis nauja rimta įmonė, galinti įdarbinti, garantuoti stabilumą, pajamų pastovumą. Ir... moralinį saugumą! Nerodo kokio nors didelio atsigavimo ir vietinis „Meleksas“, perėmęs buvusios „MSMV“ moralinį ir materialinį palikimą. Vis dėlto ta įmonė, deklaruojanti statybos darbų gamybinį profilį, teikia kažkokią paguodą. Vis ne taip tuščia. O kas gi šiai įmonei duos užsakymus, kai rajone nebeliko stambių gamybinių organizacijų? 

Vidiškės – tiesiog graži gyvenvietė, apsupta vaizdingos gamtos. Patebima, kad šičia apsigyvena ir nauji žmonės, jaunos šeimos. Tačiau šie naujakuriai gyvena tokį, sakytum, uždarą gyvenimą. Nesitapatina su gyvenviete,  su jos dvasia, nesidomi jos istorija. Tai ne priekaištas, o faktas. Ir - dar vienas šio laikmečio simptomas.  

Ką tik Vidiškių gimnazija atšventė savo 25-erių metų jubiliejų. Stebėdamas iš šalies tą trankią ir pakylėtą šventimo atmosferą pastebi, kad ore tvyro aiškus vienos rimtos klaidos tvaikas. Mat, lankydamasis rajono gyvenvietėse rajono meras Henrikas Šiaudinis ištarė štai tokią frazę: „Šiandien visi rajono mokiniai laisvai sutilptų į vieną Ignalinos mokyklą“.(Nauja Vaga, 2017.04.22, Nr.30.) Tai faktas, iš esmės keičiantis labai labai daug. Į tai privaloma rimtai atsižvelgti, ši tema privalo būti išplėtota. Būtent, išplėtota iki rimto padėties išanalizavimo, sąvokų suformulavimo ir prieinamo tikrovės vaizdo išdėstymo.

Tema turi tapti prieinama visų mokytojų, ir be abejo mokinių suvokimui. Vaikai turi suvokti, kad jie gyvena ne šventės, o didelio egzistencinio nerimo sąlygomis. Mokytojai privalo suvokti, kad ši padėtis labai greit turės realius padarinius. Kokius? Tam suvokti nereikia labai didelės fantazijos. Vaikai tai privalo suvokti todėl, kad nuo jų priklauso šio krašto ateitis. Kitų nėra, tik - jie. Jeigu bent  kai kurie iš jų čia nesugrįš, šito krašto ir nebus. Kiek jau čia buvo abiturientų laidų... Kasmet ištisa klasė persikelia kitur. Dar vakar čia buvo jų gyvenimas, dar šiandien jų darbais giriasi mokytojai, o rytoj jie netgi širdimis jau nebe Vidiškių, nebe Naujojo Daugėliškio, nebe Ignalinos piliečiai. Gal net ne Lietuvos...

Kas  gi turėtų jausti tą egzistencinį krašto nerimą? Tėvai  nerimą jaus tik dėl keliaujančių savo vaikų ir dėl savo sveikatos. Nėra čia to sluoksnio, viduriniojo, kuris galvoja apie Vidiškių, Ignalinos ar Rubelninkų ateitį. Vaikai vis dar švenčia savo „laisves ir teises“, pagyvenusieji dairosi į valdžią. Kas galvos ir darys kažką realiai, konkrečiai dėl ateities, kas susirūpins tuo nerimu? Kur tas vidurinysis sluoksnis, kur tos jaunos šeimos, kurios gimdytų vaikus ir rūpintųsi Vidiškių, Dūkšto, Mielagėnų ateitimi? Akivaizdu, kad šiame raginime nėra jokio kaltinimo, jokio smerkimo. Juk ir rajono meras ištarė frazę perspėdamas, o ne kaltų ieškodamas.

Įsisąmoninę problemą, žmonės elgiasi jau visiškai kitaip. Tada jie mobilizuojasi. Tada tai - mobilizacinė, jau nebe nerūpestingo šventimo, atmosfera. Tada tai - jau savo poelgių pasekmių suvokimas. Realių ir tiesioginių pasekmių savo kraštui. Tam, kuris tau parodė spalvas, dovanojo gamtovaizdžio jausmą. Mobilizacinė sąmonė kuria jau visai kitą, kitokią moralinę gyvenvietės atmosferą.

Aidas Dolotovas

  • Kuriančiam gerų žodžių nebūna per daug

Tarp įvairiaspalvių Vaikų gynimo ir Tėvo dienų renginių įvyko ir dar vienas, inicijuotas Utenos literatų klubo „Verdenė“. Birželio 2 d. Miškinių sodyboje susitiko Utenos ir Ignalinos rajonų literatų klubai pagerbti naujai pasirodžiusios knygelės „Nežinomas kelias“ autoriaus Vytauto Petronio.

Knygelė nedidukė, bet labai nuoširdi, puošta paties autoriaus piešiniais ir ekslibriais. Ją redagavo Stepas Eitminavičius, leidybą rėmė Utenos rajono savivaldybė ir meras Alvydas Katinas. Tikrai smagu žinoti, kad Lietuvoje yra kūrybinį žmogaus pradą vertinančių politikų, nes jų pagalba kūrėjų darbai pasaulį išvysta nepatirdami itin skausmingų, nemalonių „gimdymo“ kančių. Apie tai kalbėjo ir knygelės autorius, dėkodamas pagalbininkams. Knygos leidėjas – UAB „Utenos Indra“ savininkas Antanas Kibickas padovanojo autoriui „sertifikatą“, leidžiantį visa, kas jam reikalinga, nemokamai kopijuoti leidyklos parduotuvėje.

Šiaurys visus tos dienos sodybos svečius suginė į namų šviesųjį kambarį. Šildė ne saulė, kurios šilumą vaikė vėjas, o žmonės. Autorius su senu prieteliumi Petru Panavu įsikūrė šeimininkų galustalėje šalia lango ir atsidūrė lyg paslaptingos renesansiškos šviesos apšviesto paveikslo rėmuose. Dvi baltos galvos, apšviestos popiečio spindulių, pasidabino aureolėmis lyg susiliejančiomis su Žemės motina Saule, tapdamos savotišku vieniu. Tą popietę labai apgailestavau, kad Lietuvoje nėra aktualizuotų šeimos senolių pagerbimo ritualų, nes šiedu draugai atrodė lyg išminčiai, rytuose sakytų – aksakalai – iš kurių lūpų tiesiog lauki darna ir šviesa, išmintimi ir patirtimi švytinčių žodžių. Šiedu draugai labai skirtingi. Ponas V. Petronis tiesiog spinduliuoja ramybę, lyg šventraščio išmintį skelbia jo žodžiai knygelės pradžioje „Kaip atėjai per tėvų meilę į šį pasaulį, taip išeini su praeinančiu gyvenimu į nežinomą kelią...“.  Tiesiog švytinti inteligencija, tolerancija, kuklus asmeninių nuopelnų nutylėjimas, nors dėkingų jam – daugybė. Jis, esą ir ne mokytojas, ir ne poetas... O jeigu tai suvokta ne kaip darbas ar hobis, tai gal čia ir slypi garbiojo 95 – ečio V. Petronio esmė: jis tiesiog gyvenimo grožio kūrėjas? Energingasis, charizmatiškasis P. Panavas savo kalba, perpinta su jam būdinga ironijos ir saviironijos doze, tai patvirtino įvairiais „kampais“.

Nuo pirmo žingsnio, išlipus iš maloniai Ignalinos VB direktorės Loretos Aleknienės parūpinto transporto nuvykimui į istorinę Utenos rajono sodybą, jautėsi rūpestinga šventės organizatorės, Utenos literatų klubo pirmininkės Reginos Stakėnienės ranka. Nors ir vėluojančius, nes, pasirodo, pirmąkart vykstant pasigendama kelio nuorodų, mus pasitiko su šypsena, surikiavo bendrai nuotraukai, jaukiai susodino vis paklausdama – ar patogu? Kaip subtili dirigentė, ji savo batutos mostelėjimu „sudiriguodavo“ mūsų pasibuvimo posūkius.

 Jos paskatintas V. Petronis papasakojo ir tai, kad originalioji Aistė Lasytė – garsiųjų „Liūdnų slibinų“ ir TV konkursų laureatė - yra jo anūkė. Ponios Reginos organizacinius gebėjimus liudija dokumentuotas faktas – tai gausiausias Rašytojų sąjungos nariais literatų klubas apskrityje, o gal net šalyje. Jai paraginus prisistatė ignaliniečiai.

Klubo kuratorė Virginija Mesropian kukliai pristatė klubo narių leidinius, juos detaliau analizavo, atsiradimo istorijas papasakojo dabar jau Ignalinoje gyvenanti rašytoja Gintarė Adomaitytė. Egzistencinio dramatizmo kupinus Lolitos Reifonaitės posmus keitė lyriškai, lyg upokšniai čiurlenančios Linos Kovalevskienės eilės, skaudūs Rimutės Skunčikienės išgyvenimai.

Labai malonu, kad šiame renginyje nebuvo apsistota vien ties poezija – tai tikrai ne vienintelis literatūros žanras Lietuvos miesteliuose. Yra puikiai rašančių kraštotyrininkų, publicistų, scenaristų. Sąsajų su Miškinių sodyba ir ryčiausiais Lietuvos pakraščiais Ignalinos rajone paieškojo ne vienos istorinės krypties knygų autorius Antanas Karmonas, poreikiu įamžinti šiandieną, kuri labai greit taps istorija, pasidalijo ir šių eilučių autorė. Aš nuoširdžiai manau, kad reikia rašyti apie šalia esančius, nes dabar, kuomet moteriai nebepalikta laiko būti močiute ir perduoti šeimos istorijas ir tradicijas anūkams, reikia jiems sudaryti galimybę apie giminės artimuosius nors pasiskaityti knygose. Taip kuriama tapatybė, gimtinė mylima todėl, kad joje žmonės, reiškiniai yra atpažįstami ir asmeniškai jaudinantys.

Uteniškių kalbėseną savo posmais reprezentavo Regina Katinaitė-Lumpickienė, apie nepelnytai užmirštą kraštietį Pulgį Andriušį kalbėjo garbusis muziejininkas Antanas Gasperaitis. Susirinkusieji vartė ir vertino ignaliniečių leidinius, išsakė pastabas ir pagyrimus. Stepo Eitminavičiaus „burtai“ maloniai priminė jaunystę: tuomet, dar studentės būdamos panašiai „burdavomės“ – kasryt prieš paskaitas versdavome poezijos knygą, o pirma perskaityta eilutė lemdavo dienos sėkmę... S. Eitminavičius pasiūlė išsitraukti posmą iš krūvelės dailyraščiu primargintų kortelių. Jose buvo po ketureilį iš vietos poetų kūrybos. O jau ką jos lėmė - beliko nutarti patiems. Santūrusis mokytojas kartu su klubo pirmininke vadovavo pokalbiui, arba kaip dabar sakoma – moderavo –  diskusiją. Visiems labai smalsu kaip Regina ir Alvydas Katinai „atėjo“ į poeziją, ar profesionaliai rašytojai G. Adomaitytei neliūdna Ignalinoje...

Visą renginį ausyse skambėjo B.Okudžavos dainos. Lyg ir nieko bendro jo pietietiškas temperamentas neturi su lietuviško kaimo gyvenimo ritmu... Gal tiesiog tas ritmo buvimas tiek dainose, tiek gamtoje... Gal tekstų nuotaika?... Negalėčiau tiksliai apibūdinti emocinės būsenos, bet to dainininko raginimas sakyti vienas kitam komplimentus, raginimas žavėtis vienas kitu ir paslaptinga nuojauta, kad tikėjimas, viltis ir meilė gali keisti kasdienybę... Juk paprasti žmonės visuose kraštuose vienodi, visiems skauda tie patys dalykai. Kaip nesižavėti Lolita, besiblaškančia darbo paieškose, ar kavalierišką eleganciją gyvenimo keliuose besaugančiu Klemu Kupriūnu, 33 metų našlauti pradėjusia R. Skunčikiene, daugybe rankelių, kurių sąnarėlius pasukinėjo sunkūs kasdieniai darbai darbeliai, bet neatmušė noro paimti rašiklį į rankas ar po santūria vyriška elegancija besislepiančiais eilių kūrėjais... Visi stebinantys savimi.

Renginys maloniai nuteikė ir todėl, kad nebuvo tokio pobūdžio sambūriams būdingos savotiškos monotonijos. Rašantys eiles visuomet turi ką pasakyti, ką paskaityti iš savo kūrybos aruodų. Uteniškiai gal pasijuto kiek nuskriausti, nes savo kūrybą pristatė labai santūriai. Jie labai galantiškai tądien leido pasireikšti svečiams, o tas galantiškumas atsipirko, nes renginys buvo lengvas ir skaidrus, kaip geros poezijos posmas. Manau, kad ignaliniečiai jiems skolingi neliks: priimdami pas save sudarys galimybes pasireikšti jiems ir į Ignalinos ežeryno vandenis įlies kažko naujo ir nepatirto.

Eilių skaitymą keitė patirčių pristatymai, buvo aptarti įvairūs literatūros žanrai, o gal kada reiktų susiburti ir kuriančiųjų problemoms regione aptarti? Gal gali gimti regiono literatų almanachas? Gal kažkokia skėtinė asociacija gali palengvinti leidybos darbus? Gal kraštotyrininkai, publicistai, scenaristai „atrastų“ literatų organizacijas? Galimybių įvairovė didžiulė. Sambūriai skatina pažinimą ir pamėtėja įvairių renginių organizavimo ir leidinių leidimo finansavimo paieškų idėjų. Štai senas abiejų rajonų literatų pažįstamas Antanas Stundžia šiam sambūriui ekspromtu parašė eilėraštį...

Dalia Savickaitė

  • Kelias į bendrystę

Tarp daugelio vaikystės prisiminimų dažnam išlieka sekmadieniai bažnyčioje. Neretai šitai siejama su mamos ar tėvo buvimu šalia, pirmaisiais doro gyvenimo pamokymais ir visuotine bendryste: pulkais į bažnyčią ir iš jos, bendra malda.

Skubančiame gyvenime mes dažnai vos spėjame prasilenkdami pasisveikinti. Na, gal dar paklausiam, kaip sekasi, bet net nestabtelim palaukti atsakymo. Net iš bažnyčios lekiam, skubam prie savo nebaigtų (nepabaigiamų) darbų. Užtat ir suklūsti, maloniai nustembi, išgirdęs apie iniciatyvą tą laiką „sustabdyti“, bendrystę – paskatinti.

Štai Gedžiūnėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje besilankantiems Grybėnų, Astravo, Gedžiūnėlių tikintiesiems kunigas Sigitas Grigas pasiūlė... stabtelėti šitame lėkime. Gimė mintis surengti suneštines vaišes - pyragų puotą. Ir tam tinkama proga radosi: Sekminės – Bažnyčios gimtadienis.

Taigi gerosios tų kaimų gaspadinės užminkė pyragus, ir sutartą šeštadienį, po Šv. Mišių, pasotinę dvasią, susirūpino ir kūno sotumu. Prie bažnyčios buvo išrikiuoti stalai, o ant jų sukrauti ne tik pyragai. Traukė moterys iš atsineštų krepšių saldumynus, sumuštinius, gaiviuosius gėrimus, termosus su kava. Jei kuri pyrago iškepti nespėjo ar prieš kitas kuklinosi, „atsipirko“ ir pirktiniais. Vaišes surikiavo, vieni kitus prie stalų paragino. O besivaišinant ir kalbos atsirado. Žilagalviai jaunystę prisiminė, jaunieji, greičiausiai,  šitą dieną į savo atminties „diską“ įsirašė.

Tokias vaišes šią bažnyčią lankantieji rengia jau ne pirmą kartą, ir visados atsiranda tas, kas paskatina šitą tradiciją tęsti. Jau dabar svarstoma, ar taip pat neprisėdus prie savos bažnyčios ir po Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidų, kurie bus liepos vidury. Vadinasi, vėl moterys pyragus keps, patikusių receptais dalysis, vyrai gal prie bendro stalo susėdę ne tik jaunystę prisimins, bet ir apie pagautas Dysnoj žuvis ar suvežtą šieną pasikalbės. Tiesiog - vieni kitų gyvenimus geriau pažins. Pažinę – supras. Supratę – tuščiai neapkalbės, neskubės smerkti. Bendrumas gerumą paskatina.

Po ketverto metų čia galima bus surengti ir didelę puotą, mat jauki Gedžiūnėlių bažnyčia švęs savo šimtmetį, Galės susirinkusieji prisiminti Arkivyskupą Romualdą Jalbžikovskį, leidusį čia kurti parapiją (kad ir su sąlyga, jog pamaldos bus lenkų kalba), kunigą K. Gumbaragį, kurio pastangomis ta parapija įkurta, ilgus metus čia Dievui ir žmonėms tarnavusį kunigą Joną Kardelį, kurio rūpesčiu bažnyčia restauruota, išdažyta, papuošta medžio raižiniais... Rasis gražių žodžių ir kunigui Sigitui Grigui - ugningam pamokslininkui, nuoširdžiam pašnekovui, uoliam bažnyčios vadovui, telkiančiam geriems darbams čia dar tebegyvenančius, savaitgaliais iš miestų vis dar sugrįžtančius šio krašto žmones, gražiais susiėjimais jų bendrystę paskatinančiam,

Pagal buvusių suneštinėse vaišėse pasakojimus parengė Vida Žukauskaitė


  • TV programa. Skelbimai. Reklama
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2017-06-19 11:46:27
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata


Savaitės klausimas
Kur planuojate atostogauti?
Būsiu namuose
Lietuviškame pajūryje
Kaime
Keliausiu po Europą
Tradiciškai Egipte, Turkijoje
Važiuosiu į tolimus egzotinius kraštus
Dar nenusprendžiau
Rezultatai
Balsų: 74 žmonių
Pasiūlykite savo klausimą

 
 





 
 






 
 
 




 
 


 


  
 
 
 

 




 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.