Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 60, 2017 m. rugpjūčio 12 d.


  • Plius – Minus

Tai driokstelėjo Palūšė! Tikiu, kad garsas apie Lietuvos mažosios kultūros sostinės renginius pasklido po visą Lietuvą. Juk Palūšės regatos dienomis prie Lūšių susirinko tokia didelė minia, jog akivaizdu, kad čia atskubėjo ne tik palūšiniai ar ignaliniečiai. Palūšės bendruomenė, vadovaujama Arvydo Gaidelio ir Dalios Lapėnienės, bendradarbiaudama su savivaldybe ir seniūnija, padedant rėmėjams, parinko netradicinių renginių ir atrakcijų, kad visokio amžiaus žiūrovams būtų įdomu. Festivalyje „Palūšės vėjai“ visą savaitę vyko vis kitos meno rūšies pristatymas: ir dailininkų pleneras, ir kino seansas po atviru dangumi,  ir liaudiškos muzikos kapelų varžytuvės. Šiandien vakarop – teatras po atviru dangumi, o rytojus skirtas sakralinės muzikos dienai. Ar kas nors menat Ignalinoje buvus tiek kultūros? Su tokiais užmojais Palūšė galėtų pretenduoti į Lietuvos kultūros sostinės vardą.

Tokia ši savaitė buvo Palūšėje. Vilniuje gi vis skaičiavimai, vis dėliojimai, kad mums gyventi būtų geriau. O kad blogai gyvename, kad daug nepasitenkinimo, pasak Vyriausybės kanclerės, kalčiausia žiniasklaida. Šį jos teiginį atrėmė žinomas žurnalistas ir tinklaraštininkas Andrius Tapinas. Be kita ko, jis pateikia kelis patarimus valdžiai. Tarp jų ir siūlymas stiprinti regionų žiniasklaidą, ne leisti partinius organus, ne toleruoti vietos valdžią giriančius  leidinius, bet padėti atsistoti ant kojų ir išsilaikyti nepriklausomai žiniasklaidai, kuri užtikrintų nuomonių įvairovę, didintų skaidrumą, visuomenės imunitetą ir bendruomeniškumą.

 Šalies valdžia vis dėlioja, kokį PVM įvesti šildymui (9, 15 ar 21), viešbučiams, vaistams. Seimo pirmininkas norėtų naujų mokesčių dirbančiai tautai, tačiau premjeras tikina, kad naujų mokesčių 2018 metais nebus.

O dabar pavydėkit: krepšininkas Donatas Motiejūnas su Kinijos krepšinio klubu ketina pasirašyti 2 - ejų metų 2,5 mln. dolerių sutartį (suma jau atskaičius mokesčius), kurioje dar pusė milijono numatyta priedais. Per mėnesį krepšininkas uždirbs apie 450 tūkst. dolerių, nes Kinijos krepšinio čempionatas trunka gerokai trumpiau nei NBA ar Europoje. Bet nepavydėkit: šitie pinigai uždirbami sūriu prakaitu ir talentu.

Jei neturite milijonų, nenusiminkite. Sako, kad ne piniguose laimė (bet laimė turėti pinigų). Galite dar šiandien apsilankyti Palūšėje, rytoj – Ceikinių pasiutvakaryje, per Žolinę – Medkopio šventėje Stripeikiuose.

Smagaus savaitgalio!

Laima Miliuvienė

 

  • Pagerbti Palūšės vyriausieji

Tradiciškai antrąją Lūšių regatos dieną yra pagerbiami vyriausi Palūšės kaimo žmonės. Ir šiemet juos sveikino Ignalinos seniūnas Jonas Polita, o gėlių puokštes atėjusiems teikė Palūšės bendruomenės pirmininkas Arvydas Gaidelis. Visiems ilgiausių metų, sveikatos linkėta. Aštuoniasdešimtmečio proga pasveikintos Janina Čistiakova ir Jadvyga Gudelienė, o aštuoniasdešimt penktojo gimtadienio proga – Zosė Kurtinaitienė, Verutė Bučelienė ir Antanas Dieninis.

Jiems ir visiems sekmadienį prie Lūšių susirinkusiems nuotaiką kėlė Ignalinos kultūros ir sporto centro kapela „Ringė“, vadovaujama Frančeskos Skačkauskienės.

 

  • Biurokratai ir (ne)biurokratai

Atsikėlusi vieną rytą neradau vonioje karšto vandens. Nustebau: pastaruoju metu, vos atsukus čiaupą, karštas vanduo ir virtuvėje, ir vonioje bėgo iš karto. Gyvatukas irgi buvo šaltas. Kaip aš galėjau nepastebėti skelbimo apie katilinės profilaktinį remontą? Bet vyras išsiaiškino, kad karštas vanduo yra, o „gyvatukas“ šaltas, kadangi virš mūsų esantis socialinis butas tuščias ir vamzdynuose susidarę kamščiai neleidžia iki vartotojų atbėgti karštam vandeniui.

Pradėjau ieškoti, kas man galėtų padėti, nes už „gyvatuką“ moku nemažus pinigus. Dėl šalto „gyvatuko“ ieškojau pagalbos ir skambinau:

8 386 53000 –UAB Ignalinos butų  ūkio darbuotojas pasakė, kad tai ne jų reikalas, liepė  skambinti į Šilumos tinklus.  

8 386 52501 –Ignalinos šilumos tinklai  patarė skambinti į katilinę.

8 386 53118 – katilinės darbuotojas pasakė, kad kol kas nežino, kaip man padėti, kur rasti raktą nuo negyvenamo socialinio buto, ir pasiūlė dar kartą jam vėliau paskambinti. Paskambinau vėliau, tas pats balsas grubiai pasakė, kad aš ieškočiau  rakto nuo svetimo socialinio būsto, nes mūsų namas nerenovuotas. Nesupratau, prie ko čia mano „gyvatukas“ ir namo renovacija? Ir kas gi man duos raktą nuo svetimo buto? Pajutau, kad esu prastesne už į bėdą pakliuvusį kačiuką ar šuniuką - jiems visi stengiasi padėti. O man ?..

8 386 52105  – rajono savivaldybės administracijoje  ramiai išklausė mano  skundą ir malonus balsas pažadėjo išsiaiškinti, kaip galima būtų padėti, Nustebau, kai po pusvalandžio „gyvatukas“ buvo karštas. Norėjau padėkoti: paskambinau dar kartą, bet atsiliepęs balsas buvo ne tas, o kai paklausiau,  kur tas ankstesnis balsas, jį man tuoj pat surado ir su manimi nuoširdžiai pasidžiaugė, kad problema išspręsta. O aš pajutau, kad esu žmogus. Nustebau dar labiau, kai paklausiau, kam aš turiu padėkoti. Malonus jaunas balsas atsakė: <span >“Tai mūsų darbas – padėti žmonėms“.

Kad visų atsakingų darbuotojų būtų toks tikslas!  

Manau, kad šioje mano istorijoje tikėjotės surasti pavardes tų, kurie mano bėdą pastūmė toliau, o kurie nuoširdžiai padėjo. Beje, tai moteriai, kuri man padėjo, norėjau nueiti ir akis į akį padėkoti,  deja, nei vienu skambintu telefonu atsiliepusieji neprisistatė. O ar neprivalėtų? Todėl vietoj konkrečių žmonių ir įvardijau telefonų numerius...

Natalija Urbanavičienė

 

  • Palūšės vėjuose skriejo septintoji Lūšių regata

 

Lietuvos mažoji kultūros sostinė Palūšė šiemet išties džiugina ne tik jau tradiciniais tapusiais renginiais, bet ir naujomis kultūrinėmis vilionėmis. Karščiausiame metų laike, vasarą, karščiausios ir naujienos. O kad neperkaistume, buvome pakviesti išbandyti Palūšės vėjus ir pasisupti ant Lūšių bangų. Tuo galėjo būti pavilioti skubantieji į vasaros festivalį visai šeimai „Palūšės vėjai“, kurio ryškiausias akcentas ir šiemet – Lūšių regata.

 

Festivalio pradžia, greičiausiai, reikėtų laikyti Lūšių regatos plaukimus, kurie prasidėjo dar šeštadienio rytą, prie šventės tradiciškai prisišliejo ir sporto renginiai (paplūdimio tinklinio ir krepšinio varžybos) bei pažintinis žygis Palūšės apylinkėse su šiaurietiškomis lazdomis. Bet tie renginiai sutraukė ribotą žiūrovų skaičių. O štai artėjant oficialiai festivalio „Palūšės vėjai“ atidarymo valandai, tiesiog tarsi vėju visus suginė prie Lūšių, kur paplūdimyje, jau įprastoje švenčių vietoje, ant Lūšių kranto vėl buvo „išmestas“ šventinis laivas – scena.

Poetiškai prakalbintos visos ežero laumės, nusilenkta ežero dievybėms, sušoktas ežero laumių šokis. Šventėn susirinkusiems pristatyti daugeliui jau gerai pažįstami šventės įkvėpėjai: Palūšės bendruomenės pirmininkas Arvydas Gaidelis ir jo pavaduotoja Dalia Lapėnienė. Pirmasis buvo pavadintas Palūšės galva, Dalia - širdis! Pakviestas į sceną ir Panevėžio jachtklubo komandoras Jonas Rozis. Kaip gi be jo?! Juk ši Lūšių regata – jau septintoji!

Pirmiausia išklausyti atvykusių svečių sveikinimai. Šventės iniciatoriams ir rengėjams dėkojo ir daug gražių sumanymų ateičiai linkėjo Ignalinos rajono meras Henrikas Šiaudinis, visiems gero renginio, gražių įspūdžių linkėjo LR Seimo narys Gintautas Kindurys, jam pritardamas, įsimintinų akimirkų linkėjo LR Seimo narys Vytautas Rastenis. Ignalinos seniūnas Jonas Polita pasidžiaugė, jog tradicija prigijo, Lūšių regata jau septintoji, o ir vėjo šiemet per daug prašyti nereikėjo. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direktorius Gedas Kukanauskas juokavo, kad dėl vėjo jie visus metus derėjosi su Aukščiausiuoju. Tradiciškai į Palūšės šventę atvyko ir Dysnos bendruomenė. Jos pirmininkė Jolanta Jurėnienė irgi prisipažino, jog visus metus apie Palūšės šventę galvojo, laivą padarė. Tiesa, iš to, ką dysniečiai geriausiai įvaldę – iš laikraščių. Bet laivas tikrai įspūdingas – nuostabos ir džiaugsmo neslėpė Palūšės bendruomenės pirmininkas Arvydas Gaidelis.

- Jūs tokie malonūs žmonės, - tarsi medumi tepė Panevėžio jachtklubo komandoras Jonas Rozis. – Mes čia tikrai dar atvažiuosime, - žadėjo ir patikino: - Nei viena regata Lietuvoje nesutraukia tiek žiūrovų, kaip Palūšė. Visi buriuotojai tai gali patvirtinti.

Komandoras pakvietė praėjusios Lūšių regatos nugalėtojus pakelti vėliavą. Skambant Birutės Paukštienės ir Algirdo Panavo dainai apie Palūšę, suplazdėjo ji Palūšės vėjyje, skelbdama šventės pradžią.

Gražiai pristatyti ir šiais metais surengto Palūšės plenero „Ant bangos“ dalyviai – dailininkai profesionalai iš Vilniaus, Panevėžio, Radviliškio. Paprašyta palūšinių atkelti vartelius, jei šie meistrai užsigeis nutapyti jų namus, šulinius, langines ar gėlių darželius... Juk jie grožio kariai: jų kardai – teptukai, jų skydai – drobės. Seniai Palūšėje būta dailininkų desanto, o juk tiek čia dar nenutapytų „paveikslėlių“!

Gaudyti tuos „paveikslėlius“ jau buvo galima pradėti čia pat, nulipus nuo scenos, mat  prasidėjo Linksmoji Lūšių regata, padovanojusi emocijų pliūpsnį. (Apie tai jau rašėme trečiadienio „Naujoje vagoje“.)

O štai po Linksmosios Lūšių regatos buvo suteikta proga šokiu ir daina pasidžiaugti. Pirmiausia prisistatė Sonatos Jankienės vadovaujami jaunieji šokėjai iš Vilkaviškio. Daug keliavęs, ne vienoje Respublikinėje dainų ir šokių šventėje šokęs kolektyvas „Vyželė“ neišpeikė ir Lūšių pakrantės – geriems šokėjams niekas netrukdo!

Gražiai, sutartinai nuaidėjo ir vyrų ansamblio “Inžinieriai” (vadovas Algirdas Kirka) dainuojamos dainos. Pagavo jas Lūšių bangos, išgirdo pušynai, šiltai priėmė ir klausytojų širdys.

Arčiau scenos-laivo plūstelėjo jaunimas, kai “denyje” pasirodė Ovidijus Vyšniauskas. Ir pasitvirtino sena tiesa, jog geros dainos – nesensta. Tėvų kadais mėgtas šio dainininko dainas dabar su užsidegimu traukia šių dienų jaunimas. Ne tik “Mažyte mano”… Ovidijus Vyšniauskas mielai bendravo su gausiu klausytojų pulku. Buvo ir mielų siurprizų: pakvietė prie scenos šeštadienį švenčiančius gimtadienį. Prisistatė Martynas, švenčiantis 33-iąjį gimtadienį, apie savo sūnaus Mykolo trisdešimtmetį paskelbė ir šio mama Edita. Pajuokavęs, kad dabar „gimtadienius švenčiantys stato visiems“, dainininkas skyrė jiems dainą. Bent jau Martynas galės pasakoti, kad pats Vyšniauskas jam dainavo, ranką spaudė,gimtadienio proga sveikindamas, nes tai – tiesa.

Daina po dainos ir Ovidijaus koncertas artėjo prie pabaigos, nors įsiaudrinusi gerbėjų minia ne tik plojo, kartu dainavo, bet ir pakartoti, pakartoti vis prašė. Būtų gal dar ne vieną dainą kartojęs, jei Lūšiuose, ant plausto, tarp ryškiai šviečiančių šviestuvų jau nebūtų gitarą derinęs bardas Kostas Smoriginas.

Vakaro tamsa apgaubė Palūšę, keldama romantinę nuotaiką. Toje tamsoje tikrai fantastiškai atrodė scena, už jos praplaukiantys buriniai laivai. O tyloje aiškiau buvo išgirsti, geriau suprasti Kosto Smorigino dainuojamų dainų tekstai.

Vėliau ant plausto taisėsi jau kiti bardai, tad muzikos ir šviesos buvo pripildytas šeštadienio vakaras ir naktis į sekmadienį. Būta ir fejerverkų, padangę nušvietusių, o svarbiausia – bėdos nepridariusių.

Ir vėl: „Vėjo! Vėjo!“

Jau septintą kartą Palūšėje skanduojama: „Vėjo! Vėjo!“ Šiemet Lūšių regatos dalyviai pripažino: Dievulis jo nepagailėjo, davė tiek, kiek ir nereikėjo. Ne pulkai šeštadienio rytą stebėjo pirmuosius jachtų ir burlenčių skrydžius bangomis. Bet kas atėjo, tapo ekstremalaus plaukimo liudininkais. Kai kurie skrydžiai su vėju buvo tokie, kad lūžo burių stiebai, vienas greičiausių laivų (Alvydo Kasperiūno katamaranas) vertėsi „kūlio“ – krito ant stiebo, išmesdamas toli už borto komandą. Teko padėti buriuotojams pasiekti krantą. Laimei, tam pagelbėjo Lūšiuose budėjusi PGT gelbėtojų komanda.

Dėl šių priežasčių šeštadienį teko atsisakyti vieno plaukimo. Šeštadienis – ne be pasekmių: trys komandos patyrė nuostolių, nesunkiai susižalojo du regatos dalyviai.Žaizdoms užgijus, jachtas suremontavus, tai bus kaip ryškus Lūšių regatos prisiminimas!

Sekmadienio rytą vis dėlto jachtų kapitonai ir burlentininkai vėl kilo į kovą. Ne su vėju, kurį, kaip tik jie žino, reikia suvaldyti, padaryti sąjungininku, padėjėju. Prasmingiausia kova su savimi, nes neretai gali jaustis nugalėtoju ne kai aplenki varžovą, o kai nugali savy tingulį, neviltį, netikėjimą. Vakarykščiai nuotykiai jau buvo virtę įspūdžiais, sekmadienis kvietė naujoms pergalėms.

Du sekmadienio plaukimus atidžiai stebėjo Panevėžio jachtklubo prezidentas Jonas Rozis, plaukimus profesionaliai ir entuziastingai komentavo Juozas Bečelis, pabėręs ant kranto susirinkusiems įvairiausios informacijos apie regatas, jų dalyvius, jachtas, burlentes.

Apie jaunąją pamainą pasakojo šešis burlentininkus į šių metų Lūšių regatą atvežęs Kauno sporto mokyklos „Bangpūtys“ treneris Jurijus Bykovas. Jis pastebėjo, kad Lietuvoje iš tiesų populiarėja buriavimas, tad į mokyklą ateina vaikai nuo septynerių metų. Kasmet vis tobulindami savo įgūdžius, čia jie išmoksta suvaldyti bures ir vėją. Jis akcentavo, jog buriavimas – ne jėgos, o taktikos sportas. Burlentininkai atlaiko ir stiprius vėjo gūsius (taigi šeštadienį kentėjo jachtos, ne burlentininkai), jiems nėra blogo vėjo – yra tik neteisingai pasirinkta įranga ir taktika. Burlentininkas turi jausti vėją, nuspėti jo krypties pokyčius. Bet buriuoti pradėjusių jau nesustabdysi. Kad taip iš tikro yra, rodė ir šių metų Lūšių regata, tarp kurios dalyvių jauniausiems – Simui Jankauskui ir Tomui Giedraičiui - po dešimt metų, o štai vyriausiam - Petrui Bartkevičiui – šiemet sukako 75-eri. Tarp Jurijaus Bykovo auklėtinių ant Lūšių skriejo dar du trylikamečiai, aštuoniolikmetis ir vienintelė mergina – septyniolikmetė Neda.

Jurijus Bykovas pasakojo, kad burlentininkų treniruotės vyksta net žiemą. Sniegrogėmis, ledrogėmis ant gerai užšalusių ežerų. Susižavėjusiems buriavimu priminė, jog tai – karališkas sportas. Kaip žirgai. Taigi tai - brangus pomėgis. Bet kartu - ekologiškiausias sportas. Juk „kinkomas“ tik vėjas!

Burės yra liga. Užkrečiama. Paveldima. Štai Panevėžio jachtklubo komandoras Jonas Rozis, pats susižavėjęs buriavimu prieš gerus tris dešimtmečius, dabar džiaugiasi savo sūnaus Jono pergalėmis. Ant bangos ir jo anūkas – irgi Jonas Rozis! Tarp Lūšių regatos buriuotojų galima buvo stebėti ir gražų Egidijaus ir Aisčio (tėvo ir sūnaus) Liutkevičių pasirodymą. Tarp Jurijaus Bykovo mokinių – broliai Tomas ir Rimas Giedraičiai.

Kad svajonei įgyvendinti kliūčių nebūna, įrodo Panevėžio jachtklubo sėkmingas darbas. Mieste, neturinčiame ežerų, buriuotojai burlentėmis ar jachtomis priversti plaukioti kituose regionuose: Molėtų, Ignalinos, Utenos rajonų ežeruose, Kupiškio, Antalieptės mariose ar artimiausiame nuo Panevėžio Anykščių rajono Rubikių ežere.  Klubas, įkurtas 1990-aisiais, šiandien turi visą pusšimtį narių, auga ištisos buriuotojų kartos! Per bendrą pomėgį atsiranda nauji draugai, formuojasi bendra komanda, tradicijos. Su komanda plaukta ne tik šalies ežerais ar Baltija. Panevėžio jachtklubo jachta pirmoji Respublikoje pasiekė Islandijos salą, keliavo po Viduržemio, Egėjo, Adrijos jūras, klubo narys Valentas Leipus yra pasiekęs net Antarktidą. Taip patikrinama buriuotojų draugystė, taip plečiasi pažinimo ribos.

Per vasaros sezoną buriuotojai aplekia Aukštaitijos regiono ežerus. Čia jie pasitikrina savo jėgas regatose. Jau sugulė į įspūdžių kerteles regatos Kupiškyje, Anykščiuose, Biržuose, Lūšių regata – šią vasarą buriuotojams ketvirtoji.

- Bet ją mes įsirašėme į savo širdis, - tikino pakalbintas Jonas Rozis.

Kai sužinai, kad būtent tą patį savaitgalį regata vyksta ir Kuršių mariose (šiemet ji, be kita ko – jubiliejinė, penkiasdešimtoji), o burių pilnas Lūšių ežeras, negali netikėti pasakytų žodžių nuoširdumu.

Tai gal Palūšės bendruomenė, surėmusi pečius su Panevėžio jachtklubu, įgyvendins ir netikėtai kilusią idėją – kitais metais, minint valstybės šimtmetį, papuošti Lūšius šimtu burių?!

Šiemet jų suskaičiuota 33.  Bet ir šiemet jos Lūšiuose ne vien dėl grožio. Regatos dalyviams tai – įtempta kova. O jei yra kova, yra ir nugalėtojai. Šiemet jie rikiavosi taip.

Burlenčių klasėje (amžius iki 20 metų) pirmąją vietą iškovojo Edgaras Liovinas, antrąją – Mindaugas Lukšys, trečiąją – Rimas Giedraitis.

Burlenčių klasėje (amžius per 40 metų) pirmąją vietą iškovojo Ovidijus Lukšys, antrąją – Jonas Rozis, trečiąją – Laimonas Čyžius.

Laisvos savos gamybos jachtų  klasėje pergalę šventė Virgilijus Vaičaitis, antras buvo Vytautas Juškevičius, trečias – Romas Adomavičius (buvęs Vilniaus ignaliniečių klubo prezidentas).

Daugiakorpusinių jachtų klasėje pirmoji vieta atiteko Eimantui Deksniui, antroji – Alvydui Kasperiūnui, trečioji – Vaidui Tervydžiui.

Sportinių švertbotų klasėje pergalę šventė Jonas Lazauskas, antrąją vietą iškovojo Aistis Liutkevičius, trečiąją – Vilius Gustas.

Visi Lūšių regatos nugalėtojai buvo iškilmingai pasveikinti, apdovanoti, jiems linkėta pergalingų sugrįžimų į Palūšę ir palankaus vėjo ežeruose, jūrose mariose. Atminimo medaliais apdovanoti jauniausias ir vyriausias regatos dalyviai ir tie, kurie Lūšių regatoje buvo pirmąkart.

Pergalių nešventė, bet rajono garbę regatoje gynė ignaliniečiai Vidmantas Juršėnas ir Vidas Mačiulis. O ant Lūšių skriejo ir burlentė „Palūšė“.

Padėkota regatos organizatoriams ir teisėjams. Komandoras Jonas Rozis kviečia visus rikiuotis prie vėliavos. Vėl skamba Palūšės himnu vadinama daina. Tik vėliava šįkart leidžiasi. Jaunieji burlentininkai, ją, pagarbiai sulankstytą, įteikia Jonui Roziui. Ji, kaip ir nuleistos burės, sapnuos bangas ir vėją.

Ir vėl – tyla prie Lūšių, ant Lūšių. Graudu, kaip rudenį, paukščiams išskridus. Tik ir čia lieka tikėjimas, kad kitąmet Lūšių regata vėl sugrįš. Ir  tikėkime - su šimtu burių!

 

Vida Žukauskaitė

 

  • Bibliotekininkų projektas peržengė Ignalinos rajono ribas

 

Nors ir vasara, Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkai tęsia atvirų pamokų ant piliakalnių ciklą pagal projektą „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“. Šį pirmadienį aktyviausieji „mokiniai“ buvo pakviesi peržengti rajono ribas ir pažinti Taurapilio piliakalnį. Atvirą istorijos pamoką “Piliakalniai, pilkapiai ir alkai: nuo lietuvių genties iki valstybės” ant Taurapilio piliakalnio  vedė daugeliui (bent jau tiems, kurie klausėsi pamokos ant Ginučių piliakalnio) jau pažįstamas profesorius, hum. m. daktaras, archeologas Vykintas  Vaitkevičius.    

 

Tai, kas verčia aikčioti

Taurapilio piliakalnis, vienas iš aukščiausių ir gražiausių Lietuvoje. Nesunku tuo patikėti, stovint jo papėdėje, o visiškai abejonių nelieka, kai įveiki 95 į jo viršūnę vedančias laiptų pakopas. Pilies, apie kurią sužinome iš istorikų, iki šių dienų, žinoma, neišliko, užtat kas per amžių amžius nepakito - nuostabūs vaizdai, kurie atsiveria, dairantis nuo piliakalnio viršūnės.

Piliakalnį iš trijų pusių supa Tauragno ežeras. Tai – giliausias (didžiausias gylis vakarinėje dalyje-  62,5 m ) ir aukščiausiai virš jūros lygio (165 m) iškilęs Lietuvos ežeras. Tauragno didybė, jo vandenų galybė (gilybė) tiesiog atima žadą. O dar kai gali į visa tai dairytis, klausydamasis kanklių muzikos (kanklėmis tądien grojo kazitiškietė Karolina Bikulčiūtė)  – tikra atgaiva ir saldybė.

Sėdėtum, regis, čia valandų valandas, nuo piliakalnio į ežerą žvelgdamas, apie visus, kažkada per tūkstantmečius čia buvusius galvodamas, visiems, po tavęs kada nors  ant šio piliakalnio užkopsiantiems, gražaus gyvenimo linkėdamas. Norisi šitą vaizdą į neišmetamos informacijos, neišdylančių įspūdžių stalčių įsidėti. Kas nebuvote – važiuokite, kopkite, leiskite akims ir širdžiai pasidžiaugti.

Šiek tiek skaičių, faktų

Nemažai apie Taurapilį sužinoti galima internetinėje erdvėje. Kad ir tai, jog Taurapilio piliakalnis datuojamas I tūkst. - XV a. viduriu, kad jis įrengtas atskiroje kalvoje Utenos rajono Tauragno ežero pietiniame krante. Aikštelė pailga rytų - vakarų kryptimi, trapecinė, 90 m ilgio, 22 m pločio rytiniame gale, 14 m pločio vakariniame. Vakariniame aikštelės krašte supiltas 1 m aukščio, 12 m pločio pylimas, rytiniame krašte - 6 m pločio, 0,4 m aukščio pylimas. Piliakalnio aikštelės storas kultūrinis sluoksnis. Ji susidėjo iš dviejų dalių, kurias skyrė viršuje iškastas 8 metrų pločio griovys (dabar jo vietoje likęs 1,5 m gylio įdubimas ir senų duobių liekanos).

Piliakalnio šlaitai statūs, 13-14 m aukščio. Rytinė aikštelės dalis veikiausiai buvo pagrindinė pilies vieta, vakarinė – priešpilis. Aikštelės šiaurinę pusę nuplovė ežeras. Vakarinėje, pietinėje ir rytinėje papėdėse, 4 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje tyrinėjimų metu rastas molinis verpstukas, brūkšniuotos, grublėtos, lygios ir žiestos keramikos, molio tinko, geležies gargažių.

Ant piliakalnio stovėjo Tauragnų pilis. Tai buvo pagrindinis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės forpostas šiaurės rytuose, kovojant su Livonijos ordinu. Tauragnų pilis paminėta 1373 m. vasario 14 d., kai šalia pilies buvo apsistojusi kraštą niokojusi Livonijos ordino kariuomenė. Vėliau Tauragnai paminėti 1375 ir 1387 m. bei tiksliau nedatuotame XIV a. pabaigos dokumente. 1433 m. vasario mėnesio pradžioje pilį sudegino Livonijos ordinas.

... ir legendų

Ignalinos raono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotoja Laima Andrijauskienė, sukvietusi visus ant Taurapilio, ant jo jau užkopusiems ir patogiai įsitaisiusiems  papasakojo padavimą apie Tauragnų kilmę.

„ Kada Lietuvą gaubė tamsūs miškai, kada keleiviui kelią pastodavo klampios pelkės ir ežerai, pro Tauragną žygiavo lietuvių karių būrys, vedamas kunigaikščio Rigimundo. Kunigaikštį lydėjęs senas kanklininkas. Kai nusileido ant žemės naktis, visi sumigo. Tik senasis kanklininkas sėdėjo po medžiu ir tyliai skambino kanklėmis. Muzika buvo tokia viliojanti, kad jos pasiklausyti iš miško tankmės išbėgo du taurai ir atsigulė ties senojo kanklininko kojomis. Kanklininkas paklausė jų - gal žiną geresnės vietos nakvynei. Taurai parodė kitoje ežero pusėje esantį kalną. Vieta visiems patiko ir kariai čia apsigyveno – pastatė pilį, pavadinę Tauro vardu, o ežerą – Tauragnu. Ramų gyvenimą sutrukdė kryžiuočių antpuoliai. Nors Rigimundo kariai narsiai gynėsi, bet prieš stipresnį priešą atsilaikyti nepajėgė ir visi žuvo.“

O kunigaikštis Rigimundas galėtų būti žinomas ne vienam ignaliniečiui. Bent tiems, kurie keliavo skulptūrų taku nuo Palūšės link Meironų: šiame take yra vilniečio liaudies meistro V.Ulevičiaus skulptūra, įamžinanti Tauragnų įkūrėją kunigaikštį Rigimundą, kurio galvą puošia tauro ragų karūna. Tarp tauro ragų - mėnuo, švietęs tą naktį, apie kurią byloja legenda.

Beje, pasak K. Būgos, Tauragnų ežerui toks pavadinimas suteiktas, nes esą ežeras savo pavidalu mena tauro ragus. Tačiau labiau tikėtina, kad reikšmė yra „ragas“ (t. y., kampas), kur būna taurų“.

Vėliau Laima Andrijauskienė pakvietė visus pasiklausyti legendų apie Taurapilį. Juozo Bugos užrašytus Stasio Daunio iš Maleckažerio kaimo pasakojimus perskaitė Milda Raslanienė ir Vytautas Lekavičius. Vienas pasakojimas tebus išgirstas ir nebuvusių ant Taurapilio.

„Seni žmonės pasakoja, kad kitados kalno viršūnėje augęs storas ąžuolas, jo šovoje gyvenęs vaidila, vaidilutės kūrenusios ugnį. Įvedus krikščionybę, jo viršūnėje buvo pastatyta bažnyčia, tačiau po kiek laiko išnykusi ir dabar esanti kalno viduje. Legenda byloja, kad kartą vienas drąsuolis atidžiau pažvelgęs į tą duobę ir pamatęs kalno gelmėse apleistą bažnyčią su išgriuvusiais altoriais, o viduje groję gerokai apdulkėję vargonai. Tačiau Šv. Jono naktį, lygiai 12 valandą nakties, piliakalnis atsidengiąs, deja, tik vienai sekundei. Kas turi geras akis, galįs pamatyti bažnyčią ir grojančius vargonus.“

Profesoriaus pasakojimas

Vykintas Vaitkevičius šįkart savo paskaitoje neapsiribojo vien pasakojimu apie Piliakalnį, ant kurio susirinkta. Jis pažėrė nemaža faktų, įžvalgų, spėjimų, siekiančių valstybės kūrimosi laikotarpį, apžvelgė pilių, piliakalnių atsiradimo laikotarpį, lietuviškuosius pilkapynus, dar vadintus kapmilžiais (kitaip – milžinų kapais), šventvietes.

Pasakodamas apie Taurapilį, jis akcentavo, jog ši vieta buvo ypatinga valdovų valda, kuri buvo net dovanojama. Senovėje Tauragnų pilis ir dvaras priklausė Vilniaus vyskupijai. Ši Tauragnus, Molėtų ir Labanoro kaimus 1387 metais gavo dovanų iš Jogailos.

Tai, kad Taurapilis ir dabar tiesiog alsuoja istorine atmintimi, patvirtino pasėmęs saują žemės iš kurmiarausio piliakalnio viršūnėje. Toje saujoje atsirado ir keramikos, ir smulkaus gyvūno kaulo fragmentas... Yra ką tirti.

Buvo geras pusšimtis tą dieną profesoriaus klausančių, atsirado ir klausiančių. Padėkota visiems: profesoriui Vykintui Vaitkevičiui, kanklininkei Karolinai Bikulčiūtei, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko darbuotojai Giedrei Šukytei, rekomendavusiai lektorių. Dėkota ir atvažiavusiems (bibliotekos parūpintu transportu atvežtiems!), istorija besidomintiems, piliakalnius lankantiems ir juos pagerbiantiems.

Vykinto Vaitkevičiaus pamoka buvo tęsiama prie pilkapių ir prie Moko akmens, riedulio Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, įsmigusio giliai į žemę prie Tauragnų–Kazitiškio kelio, Šeimaties kaime. Akmuo (riedulys) yra nupjauto kūgio formos, jame iškalti vos įžiūrimi metai - 1860. Šalia jo guli kitas, mažesnis – Mokiukas.

Pasak legendos, senų senovėje gyvenęs žmogus, vardu Mokas. Turėjęs jis žmoną ir sūnų. Darbšti buvo Moko šeima, dirbusi už visą giminę. Tačiau nusivylęs žmonių tingumu, Mokas nusiminęs ir pats nustojęs dirbti. Žmonės ėmė ant jo pykti, tad teko Mokui keltis kitur. Kartu su žmona ir sūnumi jis iškeliavo šiaurės link. Tačiau kelią pastojo Tauragnų ežeras, kurį reikėjo perplaukti. Mokas pamokė žmoną ir sūnų plaukiant nesigręžioti ir nežiūrėti atgal. Sūnus paklausęs, o Mokienė nepaklausiusi ir nuskendusi. 

Verkęs Mokas, išlipęs ant kranto ir stovėjęs tol, kol suakmenėjęs. Ir dabar jis toje vietoje tebestovi. O Tauragno dugne liko Mokienė – didelis akmuo, į kurį žvejai dažnai tinklus suplėšo.

Žvilgsnis į ateitį

Dar šiemet, dar rugpjūtį ignaliniečiai bus pakviesti kopti į Kačėmiškės piliakalnį (Švenčionių rajone). Tik pažinęs gali vertinti. Tik vertindamas – pažinti.

Vida Žukauskaitė

TV programa. Skelbimai. Reklama

  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2017-08-14 09:50:23
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata


Savaitės klausimas
Ar dažnai važinėjate traukiniu?
Kasdien
Kartą per savaitę
Kartą per mėnesį
Kelis kartus per metus
Paskutinį kartą važiavau daugiau nei prieš metus
Niekada nevažiuoju
Rezultatai
Balsų: 67 žmonių
Pasiūlykite savo klausimą

 
 





 


 






 
 
 




 
 


 


  
 
 
 

 




 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.