Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 30, 2018 m. balandžio 21 d.


  • Plius - Minus

 

Pavasaris mums dovanoja pliusus: šilumos – plius, šviesos – plius, žalumos – plius, jau ir žiedų – plius... Dėl to ir nuotaika turėtų būti – plius. Bet štai čia yra visaip.

Štai ketvirtadienį Ignaliną apskriejo žinia apie keliais centais pigesnes bulves viename prekybos centre. Nešė žmonės jas maišais. Keps blynus, virs cepelinus. Kai skubama prie pigesnių bulvių, nėra ko stebėtis, kad į Giulijos koncertą penktadienio rytą tebuvo nupirkta vos keturiolika bilietų. Šiemet tai jau ne pirmas koncertas Ignalinoje, kuris neįvyksta dėl žiūrovų neaktyvumo. Ar ne dėl to, kad žmonės taupo, net bulves pirkdami? Panašu, kad ir Ignalina artėja prie pasaulio „standarto“: paskaičiuota, jog pasaulyje 1 procentas turtuolių valdo 60 viso pasaulio turtų! Bet – kam tai rūpi... Ir pasaulyje, ir Ignalinoje...

Kam nors tokią mintį išsakęs, žiūrėk, išgirsi, kad galėjo anie bėdžiai bulvių ir pasisodinti – pinigų koncertams turėtų. Bet ne visi gi žemės turi. Ne visi svetimą, kaip LR žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, arti išdrįstų.  Posakį „esi biednas dėl to, kad durnas“, seniai reikėtų keisti į padoresnį: vargšas dėl to, kad... doras. Turtingiems reikėtų pacituoti Seneką, teigusį, jog jų “turtai atsiranda iš daugelio žmonių skurdo“. 

Tai štai pigių bulvių fone tenka kalbėti apie nepasisotinančius: LR Seime sėdinčius, ministerijose įsitaisiusius ir vis dar... vargstančius, ūkininkaujančius ar verčiančius tai daryti devintą dešimtį įpusėjusias savo motinas, rugio nuo kviečio neskiriančius vaikus, visą giminę. Čia, kaip liaudy sakoma, tiršton košėn ir velnias taukų deda. Šitie žemės reikalai gal neturėtų stebinti – valstiečiams pavasarinis paūmėjimas (darbai užgriūva). Dėl to net kovos kyla. Aukščiausiu lygiu!

Šią savaitę rimtai susikibo Prezidentė ir Premjeras. Tik imi abejoti, ar tai mūšis dėl Markausko hektarų, ar dėl Daukanto aikštės. Kol kas vyksta žodžių karas. „Žadėjęs principingumą Premjeras parodė, kad yra priklausomas ir savarankiškų sprendimų priimti negali“, – pareiškė šalies vadovė.

Kirsim blynus ir lauksime tęsinio. O į laukus, sodus, daržus skubantiems, savų bulvių užsiauginti ketinantiems linkiu ramaus savaitgalio, džiaugsmingo darbo. Su pykčiu pasėta sėkla, sako, nesudygs, gėlė nežydės. Nors... Gal girdėjot: ir į besipykstantį Vilnių atėjo šventė - pražydo sakuros.  

Vida Žukauskaitė

  • Vidiškių dvare pagerbti ir apdovanoti rajono kultūros darbuotojai

Greičiausiai amžinas liks ginčas, ko labiau žmogui reikia: duonos ar kultūros. Ginčas gali būti buitiškas, bet gali peraugti ir į filosofinį. Žinoma, be duonos žmogus ilgai negyvens. Bet klausimas: kuo taps sotus žmogus be kultūros? Svarstant plačiau, kas, jei ne kultūra (plačiąja prasme), nusako mūsų ir visos tautos tapatumą, kas, jei ne tautos papročių išsaugojimas išskiria mus iš visos žmonijos margumyno.

 

Kalbėti apie kultūrą patogus bet kuris laikas, bet neprisiminti jos ir ją kuriančių, puoselėjančių žmonių balandžio 15-ąją būtų nedovanotina. Ignalinos kultūros dirvonų artojai šį pavasarį pagerbti ir pasveikinti praėjusį penktadienį, balandžio 13-ąją, Vidiškių dvare. Vieta šventei – išties karališka. O ir renginys pradėtas dvarui tinkama XVII amžiaus poezija ir šokiu. Taip susirinkusius Ignalinos rajono kultūros darbuotojus pasveikino ir pagerbė Vidiškių gimnazijos mokytojai ir mokiniai.

Kartu su rajono kultūros darbuotojais šia diena pasidžiaugti į Vidiškių dvarą atvyko Ignalinos rajono meras Henrikas Šiaudinis, vicemeras Laimutis Ragaišis, Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė, šio skyriaus vyr. specialistė Rasa Juodagalvienė, Ignalinos kultūros ir sporto centro  direktorius Darginas Mikėnas, šio centro Kultūros skyriaus vedėja Danutė Lisauskienė, Ignalinos krašto muziejaus direktorė Renata Veličkienė, Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė. O ir kultūros namuose, seklyčiose, bibliotekose besidarbuojančių, kai jie būrin susirenka, pasirodo, ne tiek jau mažai. Tokiu gražiu kultūros puoselėtojų būriu vėliau pasidžiaugė ir Vidiškių dvaro šeimininkas Kęstutis Mozeris.

Sveikindamas kultūros darbuotojus Tarptautinės kultūros dienos proga, meras Henrikas Šiaudinis dėkojo jiems, sakydamas: „Esate arčiausiai žmonių ir nešate kultūrą į toliausius rajono kampelius, telkiat žmones, padrąsinate juos, atitraukiate nuo blogų veiklų, suteikiat jiems reginį. Jūs prisidedate prie taikos žemėje, kai aplink tiek pykčio ir agresijos. Jūsų darbo produktai vaikšto šalia mūsų...“ Pastaraisiais žodžiais meras tarsi padėkojo Ignalinos „Šaltinėlio“ mokyklos pedagogei Vidai Ksenzovienei už jos paruoštų auklėtinių Livetos Kavaliauskaitės ir Manto Bendoriaus nuoširdų mini koncertuką, kuriuo jie pasveikino kultūros darbuotojus.

Kaip ir kasmet šią dieną buvo padėkota geriausiems. Už ilgametį darbą, kūrybiškumą, iniciatyvas, aktyvumą, buriant bendruomenes. Padėkos raštai buvo įteikti bibliotekininkėms, Ignalinos kultūros ir sporto centre bei kaimo kultūros namuose besidarbuojantiems.

Dviguba švente ši diena tapo Laimai Andrijauskienei, laikinai einančiai Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Suaugusių vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjo pareigas. Be to, kad ji buvo apdovanota mero Padėkos raštu, tą penktadienį, 13-tą dieną, vykusiame (13-tą valandą prasidėjusiame) renginyje ji buvo nominuota ir pagerbta kaip geriausia Metų bibliotekininkė. Ji – dvyliktoji geriausių rajono bibliotekininkų būryje. Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė pasidžiaugė savo darbuotoja, primindama gražiąsias jos iniciatyvas, vykdytus projektus, dėmesį skaitytojų poreikiams. Prasmingų ir garbę pelniusių metų atminimui direktorė įteikė Laima Andrijauskienei Metų bibliotekininkės taurę, pasveikinti savo kolegės rikiavosi jos bendradarbės, sėkmės linkėjo rajono vadovai.

Laima Andrijauskienė dėkojo visiems, kieno balsai lėmė jos pripažinimą, kukliai teisinosi, jog taurė yra viso kolektyvo darbo įvertinimas.

Gražiu rengiuniu pasidžiaugė ir Vidiškių dvaro savininkas Kęstutis Mozeris, trumpai priminęs šio dvaro istoriją, paraginęs kultūros darbuotojus teikti įdomius pasiūlymus, imtis iniciatyvos ir viltingai pažadėjęs, kad gražiems renginiams jo dvaras ir ateityje atvers duris, nors šiuo metu šis Lietuvos valstybės saugomas kultūros paveldo objektas yra tiesiog jo namai.

Vida ŽuKauskaitė

 

  • Jūs skambinote ir …

ir džiaugėtės, ir svarstėte,

Ignalinietė Rita, paskambinusi į redakciją, pirmiausia pasidžiaugė, kad Ignalinoje pagaliau prisiminti vaikai, kad artėjant vasarai atnaujinamos jų žaidimų aikštelės.

- Gal labiausiai nustebino, jog tos žaidimų aikštelės atsirado ir naujose vietose, kur anksčiau nė smėlio dėžių nebuvo, - pasakojo Rita. – Tik štai, eidama link Paplovinio ežero vieną aptikau nei šiokioje, nei tokioje, mano manymu, vietoje. Kalbu apie vaikų žaidimų aiškštelę Smėlio gatvėje, netoli kadaise buvusio viešbučio. Vaikų aplinkiniuose daugiabučiuose gal dar ir atsiras, bet kam šovė į galvą mintis juos sukviesti žaisti būtent šioje vietoje? Iš vienos pusės dujų saugykla, iš kitos – garažai... Savo vaikų čia žaisti tikrai nevesčiau. Neabejoju, jog čia investuoti nemaži pinigai. Tik – ar tinkamoje vietoje? Su kuo pasitarta? Ko paklausta? – užpylė klausimais Rita. O galiausiai net pati savimi ėmė abejoti: - Bet gal tik man taip atrodo?

dėkojote,

Kelios šiltos balandžio dienos tiesiog viliojo išlįsti iš daugiabučių ir daugiau pabūti gamtoje. Ypač vaikams.

- Tarsi burtų lazdele pamojus:  tarp daugiabučių Turistų, M. Petrausko, Aukštaičių gatvių sankirtoje  atsirado vaikų žaidimo aikštelė. Čia ir smėlio dėžė mažiausiems, „čiuožykla“ didesniems, dar kitokie įrenginiai, o seneliams – suoliukai pasėdėti. Seniai taip mūsų kieme bebuvo, - džiaugėsi ponia Jolanta su savo mažąja pamačiusi statinius ir dėkojo Ignalinos miesto seniūnijai už rūpestį.

Vaikai tuoj kaip amarai aplipo dar nebaigtą įrengti žaidimų aikštelę. Tai rodo, kaip ji buvo reikalinga. Atvėsus orui, vaikams ir jų tėvams buvo duotas ženklas lukterėti, kol aikštelė bus galutinai įrengta.

piktinotės,

Moteris, vardu Stasė, nenorėjusi skelbti kapinių pavadinimo, tik sakė, kad jos esančios nedidelės ir šalia geležinkelio, norėjo sugėdinti nedorus žmones:

- Prasideda pavasaris, kapinių lankymas. Atvažiavome į tėviškės kapines, kur ilsisi mūsų artimiausieji žmones. Ant kapo pasodinom našlaičių, uždegėme žvakutes. Jas  įdedame į stiklinius dėklus, kurie yra ne vienkartinio naudojimo,  - pasakojo moteris.

Tačiau  kitą dieną užsukusi į kapines, nustėro ir pasipiktino: stiklinių įdėklų jau nebuvo, liko tik ženklas ant skaldos, kur jie stovėjo.

- Nei aš dėl to nubiednėsiu, bet skaudu ir negražu vogti iš mirusiųjų. Net mačiau, ant kurio kapo padėti šie mano įdėklai. Gėda kapų vagišiams, - piktinosi ponia Stasė.

Jūsų nuomones telefonu išklausė ir užrašė:

Laima MILIUVIENĖ 52474, el. paštas nv.laima@ignet.lt,

Vida ŽUKAUSKAITĖ  54161, el. paštas nv.vida@ignet.lt

 

Projektas “Lietuvos pakrašty”. Projektą iš dalies remia SRTRF

  • Ten, kur anksčiausiai pateka saulė

Didžiasalio seniūnija – ypatinga: čia anksčiausiai Lietuvoje pateka salė. Pats mūsų šalies pakraštys. Kaip gyvena šios išskirtinės seniūnijos žmonės, kokie džiaugsmai juos lydi, ar yra  rūpesčių, kurie neleidžia naktimis ramiai miegoti? Apie tai kalbuosi su Didžiasalio seniūnu Antanu PAULIUKĖNU.

- Kiek žmonių ryčiausioje Lietuvos seniūnijoje rytais pasveikina kylančią saulę?

- Mūsų seniūnijoje iš viso yra 34 kaimai, kuriuose šių metų balandžio 12 dieną gyveno 1536 gyventojai. Daugiausia gyventojų yra Didžiasalyje – 1209, 61 – Dysnoje, 120 – Navikuose, 24 – Rimaldiškėje, po 21 Pivoruose ir Vosiūnuose. Kituose – žymiai mažiau, kai kuriuose gyvena po kelis žmones, o Pajuodupio kaime yra vienas gyventojas, Kudabiškėje – du. Deja, jau esama kaimų, kur visų trobų namų langai užkalti. Nebėra gyventojų Kaukiškėje, Grigališkėje, Sapliuose, Petrošiūnuose, Kuksose ir dar keliuose čia nepaminėtuose kaimuose. Nebent vasaromis į juos sugrįžta čionykščių senelių vaikai ar anūkai. Bet tiems, kurie likę, šis kraštas brangiausias žemės lopinėlis visame pasaulyje. Yra kaimų, kaip Karalyčia, Pupiena, Smilginiškė, kur nebėra nė vienos trobos, likę tik pavadinimai, kurių vardais pavadintos Didžiasalio gatvės.

 

- Prieš du dešimtmečius, jei ne anksčiau, Vilnius Didžiasaliui „parūpino“ ypatingų gyventojų, kurie vėliau buvo pavadinti zombiais, o gyvenvietė įgavo zombyno vardą. Kaip sekasi kratytis šio „firminio ženklo“?

- Taip, iš Vilniaus, ir ne tik, buvo atvežta nemažai apgautų, daugiausia paslydusių gyvenimo kelyje piliečių, kurių butus apsukrūs verteivos iškeitė į gyvenamąjį būstą tuo metu smarkiai tuštėjančiame Lietuvos pakrašty. Tačiau mes niekada nevadinom Didžiasalio zombynu ir dabar smarkiai pykstame, kai dar atsiranda šį visiškai neužtarnautą žodį prisimenančių. Kas pirmas tą žodį leptelėjo, aš nežinau, bet internautai ir žurnalistai jį pasigavo – ir nuėjo... Baigiam atsikratyti šio įvaizdžio – darbais, pasiekimais ir viskuo, kas įmanoma, bandom įrodyti Lietuvai tai, kas ir taip akivaizdu. Didžiasalis gražėja, gyvenimas verda, akis atvykėliui gal bado du užkonservuoti negyvenami daugiabučiai namai, bet tai – gyvenvietės, kaip ir panašių vietovių Lietuvoje, ekonominių pasikeitimų įrodymas. Dalis atvežtų didmiesčių gyventojų jau iškeliavo anapilin, kai kurie sugrįžo atgal, iš kur buvo atvežti, dar kiti – susigyveno su aplinka, integravosi ir yra puikūs mūsų seniūnijos gyventojai.

 

- Bankrutavus Didžiasalio keramikos gamyklai, Lietuvos politikams atsirado galimybė pažarstyti pažadų, ypač prieš rinkimus, darbo netekusiems žmonėms. Ir kas iš to išėjo?

- Pakilimo metais Didžiasalyje gyveno per 3 tūkstančius gyventojų, dabar – 1209. Senojo kaimo gyventojus su gamykla susiję pokyčiai palietė kažkiek mažiau, nes dauguma jų dirbo kolūkyje, gyveno nuosavuose namuose, turėjo asmeninį ūkį, iš kurio neretais atvejais išsivystė dabartinių ūkininkų ūkiai. Dirbti gamykloje buvo atvažiavę ir apsigyveno tada naujai pastatytuose Didžiasalio daugiabučiuose daug žmonių iš kaimyninės Baltarusijos, kitų Lietuvos regionų. Bankrutavus gamyklai dalis darbininkų grįžo į savo gimtąsias vietas, kai kas išvyko dirbti į užsienį ar susirado darbą kitur Lietuvoje ir, savaime suprantama, iš Didžiasalio išvažiavo. Liko ne per daugiausia darbingo amžiaus žmonių. Greitai keičiantis ekonominei situacijai ir sparčiai vystantis technologijoms visame pasaulyje, nebeteko prasmės daug pramonės sričių, klestėjusių ekonominio pakilimo laikotarpiu sovietmečiu. Tai liečia ir bankrutavusią AB „Ignalinos keramika“, liaudyje vadinamą Didžiasalio plytų gamykla. Ir tik iš inercijos dar kurį laiką žmonės tikėjo gamyklos gaivinimo ar naujos statybos mitais, kuriuos kūrė apsukrūs politikai ir „popieriniai“ verslininkai, patys puikiai suprasdami ir žinodami, kad seni geri ar dar „geresni“ laikai jau niekada nebegrįš.  Laikas daro savo, todėl dabar didžiasaliečiai jau ir patys suprato ir su tuo apsiprato, kad pramonės gaivinimo periodas Didžiasalyje baigėsi. Atvažiuoja ir dabar politikų. Bet tai dažniausiai svečiai, apsilankantys įvairiuose renginiuose, kurių Didžiasalio seniūnijoje netrūksta.

 

- Ir dabar didžiausiame nedarbo rajone – didžiausias nedarbas Didžiasalyje...

- Tai visiškai normalu, nes Didžiasalyje ir gyventojų skaičius, po Ignalinos, didžiausias. Tikslius bedarbių skaičius ir procentus galėtų pasakyti Darbo birža. Pasikeitus įstatymams, Darbo birža nedalyvauja laikinojo užimtumo programoje, kuri buvo perduota savivaldybėms. Galiu tik pasakyti, jog norinčių ir galinčių dirbti – ne tiek jau daug.

 

- Papasakokite apie seniūnijos žiburius, kurie ne tik patys kabinasi į gyvenimą, bet ir suteikia geresnio gyvenimo viltį šalia gyvenantiems.

- Seniūnijoje yra įregistruoti 38 ūkininkų ūkiai. Jie užsiima augalininkyste, gyvulininkyste, augina mėsinius galvijus. Didžiausi iš jų – Juozo Mikšto ūkis, Lietuvoje žinomas UAB „Birvėtos tvenkiniai“ žuvininkystės ūkis. Juose suranda darbo ne tik patys ūkininkai ar jų šeimos nariai, bet ir sukuriamos darbo vietos seniūnijos (ir ne tik) žmonėms. Dalis žmonių dirba pagal verslo liudijimus ar užsiima individualia veikla.

 

- Prieš keliolika metų skurstantiems didžiasaliečiams buvo skirta po 10 arų valstybinės žemės, kad užsiaugintų nors kiek savo daržovių, bulvių, kad turėtų kuo gintis nuo nepriteklių. Ar daug kas „įsikabino“ į žemę ir užsiėmė daržininkyste?

- Prie individualių namų beveik visi sodiečiai dirba žemę, sodina daržus, yra užveisę sodus. Daug daugiabučių namų gyventojų turi sklypus ir juos puoselėja sodininkų bendrijoje. Valstybinės žemės „po 10 arų“ sklypuose ne visi „prigijo“. Kas nori ir dar turi sveikatos, tas dar dirba, sėja, sodina, bet iš tuomet pradėjusių žemės darbus dauguma  jau yra garbaus amžiaus. Daug ir tokių, kurie atsisakė žemės dėl to, kad tie keli arai trukdo gauti valstybės išmokas, pašalpas ar kompensacijas. Žmonės pasiskaičiuoja, kas naudingiau. Ar teisinga tokia valstybės politika – ne man spręsti.

 

- Sakoma, ko nepadaro  vyras, tą padaro moteris. Manyčiau, kad teisingai apibūdinau „Birvėtos tvenkinių“ direktorės Editos Brukštuvienės veiklą ir jos pasiryžimą pastatyti žuvies perdirbimo įmonę.

- Mes visi tikimės, kad ji tikrai bus. Kiek žinau, dabar vyksta projektavimo, derinimo darbai, kurie paprastai užsitęsia ilgiau, nei pati statyba. Norėtųsi, kad gamyba vyktų  seniūnijos teritorijoje: Dysnoje, Navikuose. Jau ir dabar šiame sėkmingame ūkyje yra sukurta apie 30 darbo vietų. O Editai aš noriu palinkėti tik nesenkančios energijos ir palankios jos verslui aplinkos.

 

-  Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad Didžiasalio „Ryto“ gimnazija – ne tik švietimo įstaiga, bet ir seniūnijos kultūros židinys. Susidaro įspūdis, kad čia dirba mokytojai – išskirtinės asmenybės, savo širdis ir gebėjimus skiriantys auklėtinių mokymui ir ugdymui, nes mokiniai dažnai laimi įvairius konkursus, olimpiadas. Mačiau gimnazijos koridoriaus sienas nukabinėtas įvairiomis padėkomis ir diplomais. Gimnazija apdovanota rajono prestižine Miko ir Kipro Petrauskų premija. Norėjau išvardyti mokytojus, kurių auklėtinių pasiekimai gerai žinomi ne tik rajone, tačiau pabijojau ko nors nepaminėti...

- Mokytojai visais laikais buvo šviesuliai, visi jie puikūs ir profesionalūs. O kai dirba draugiškai ir sumaniai perteikia savo žinias moksleiviams, yra ir rezultatas. Didžiuojamės savo gimnazija ir tvirta, kūrybinga jos bendruomene.

 

- O štai pasakorių Algirdo ir Jurgitos Pauliukėnų pavardes paminėsiu. Prisipažinkite „Naujos vagos“ skaitytojams, kad jie – jūsų vaikai. Jų talentai – mamos mokytojos Skaidrės Pauliukėnienės ar tėvo nuopelnas?

- Be abejo, mamos. Ji tam skiria ir laisvus vakarus, ir poilsio dienas. Tačiau ir vaikams patinka tokie užsiėmimai. Jei nepatiktų, nepriverstum tuo užsiimti ir su pačiais skaniausiais saldainiais... Jurgitai gal lengviau – ji jau gali lygiuotis į vyresnįjį brolį, nors ir brolis kartais iš jaunėlės pasimoko. Algirdas gal savo gebėjimu tarmiškai pasakoti istorijas yra panašus į prosenelius, vienas kurių garsėjo savo komunikabilumu, o kitas – originaliomis „baikomis“. Kaip vaikams seksis šioje srityje „laikytis ant bangos“, parodys laikas.

 

- Didžiasalyje yra dar viena išskirtinė įstaiga – Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centras. Ar jame – tik jūsų seniūnijos vaikai?

- Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centre teikiamos  specialiosios  socialinės paslaugos: socialinė globa ir socialinė priežiūra. Centre šiuo metu  globojama 19 gyventojų, vienas iš jų -2 mėnesių kūdikis, prižiūrimas socialinio globėjo šeimoje,  tokia paslauga viena iš naujausių ir labiausiai  skatinamų paslaugų Lietuvoje.  Vaikai Centre apgyvendinami iš viso Ignalinos rajono, ir tik 4 vaikai yra Didžiasalio seniūnijos. Vaikų dienos grupę lanko tik Didžiasalio seniūnijos 15 vaikų, tai vaikai iš socialiai remtinų šeimų. Vaikai čia leidžia laisvalaikį, užsiima jiems patinkančia veikla, ruošia pamokas, yra ugdomi socialiniai įgūdžiai. Taip pat bendraujama su tėvais. Centre teikiama pagalba globėjams (rūpintojams) ir įvaikintojams  - atrankos, konsultavimo bei mokymų organizavimo paslaugų teikimas, suteikiant žinių ir kompetencijų, reikalingų auginant globojamus (rūpinamus) ir įvaikintus vaikus, kitaip tariant, organizuojami mokymai ir pagalba asmenims norintiems globoti ar jau globojantiems vaikus. Centro darbuotojai teikia pagalbą ir tėvams, jau  vesti  Pozityvios tėvystės mokymai Ignalinoje, artimiausiu metu tokie mokymai vyks ir mūsų seniūnijos žmonėms.

- Seniūnijos gyventojų kultūriniais poreikiais rūpinasi dvi bibliotekos, kultūros namai, dvasiniu gyvenimu – Vosiūnų bažnyčia, koplyčios, sentikių maldos namai, buitiniais reikalais ir sveikata – dvi parduotuvės, Komunalinių paslaugų įmonė, ambulatorijos...

- Taip. Daug puikių renginių organizuojama veikiančiose kultūros įstaigose. Apsipirkti žmonės gali dviejose parduotuvėse, keliuose kioskuose Didžiasalyje, netgi „Lietuvos pašto“ filiale. Praeitais metais Dysnoje, pakeitusi šeimininkus, vėl pradėjo veikti parduotuvė.  Į atokiausius seniūnijos kaimus atvažiuoja autoparduotuvės. Dvasiniais gyventojų reikalais rūpinasi kelios religinės bendruomenės. O jei teka čiaupas ar radiatoriai nešyla – visada stengiasi ir skuba padėti komunalininkų kolektyvas, po truputėlį jaunėjantis ir tampantis vis profesionalesniu. 

 

- Gyvenant pačiausiame Lietuvos pakraštyje turbūt esama nemažai kitataučių? Ar dėl to nekyla problemų?

- Didžiasalis tikrai įvairiaspalvis šia prasme. Bet konfliktų dėl to nėra, o jei ir buvo, tai pasibarti juk neuždrausi niekam ir su niekuo – dabar juk demokratija. Šiaip gyvename tikrai draugiškai.

 

- Kiek žinau, įgyvendinate Europos Sąjungos remiamą projektą – gyvenvietė tuoj neatpažįstamai pagražės. Vieni tuo džiaugiasi, kiti sako, jog veltui metami pinigai į tokį pakraštį, kur sparčiai mažėja žmonių. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

- Teikiant projektą paaiškėjo, kad Didžiasalis – septinta gyvenvietė Utenos apskrityje pagal gyventojų skaičių. Kad projektas gautų Europos Sąjungos finansavimą, reikėjo atitikti tam tikrus kriterijus. Svarbiausias iš jų buvo gyventojų skaičius – ne mažiau 1000 projekto teikimo metu. Mums tiesiog pasisekė, nes projektų tikrai buvo daug, ir jeigu lygiaverčių pagal gyventojų skaičių gyvenviečių būtų buvę kelios, paramos krepšelis būtų padalintas visoms. Projektas kainuos apie 900 tūkstančių eurų, iš jų apie 70 tūkstančių – savivaldybės dalis. Bus sutvarkytas centrinis skveras, išklotos trinkelės, pakeistas gyvenvietės centrinės dalies apšvietimas, naujas pėsčiųjų takas nuo skvero iki vaikų darželio pastato, stadionas bus, galima sakyti, naujai pastatytas, turgavietė – ir beveik nauja: aptverta gražia tvora, su nauja asfalto danga, nauji prekystaliai, bus nauji pėsčiųjų takai Dumblio, Karalyčios, Birvėtos, Agarinio, Salos gatvėse ir dar daug visokių darbų. Daug kas jau ir padaryta. Kol gamtoje pilka, ne viskas gražu, netvarkytas dar gerbūvis, bet kai viskas išdygs ir sužaliuos, pamatysite, koks gražus Didžiasalis. Tad čia bus maloniau ir patogiau gyventi nei kur kitur. Į Didžiasalį pamažu grįžta žmonės. Štai iš Vilniaus atsikraustė jauna  šeima, nusipirko čia butą, sodybą. Vyras dirba nuotoliniu būdu Vilniuje ir UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“. Kita jauno ūkininko šeima grįžo į gimtąsias vietas, nusipirko sodybą Didžiasalyje ir gražiai tvarkosi. Čia puiki vieta auginti vaikus – graži ir švari gamta, vaikų darželis, gimnazija.  Manau, kad tokių žmonių atsiras ir daugiau. Štai dėl jų, ir čia gyvenančių, verta pasistengti. Dabar juk žmonės į darbą gali nuvažiuoti ir už 100 kilometrų. Yra žmonių, kurie ir dabar važinėja į darbą Didžiasalyje iš Ignalinos, tarp jų ir viena jauna mūsų seniūnijos specialistė.

 

- Seniūnas, be abejo, ne vienas mūšio lauke dėl žmonių gerovės. Kas jums daugiausia padeda – seniūnijos darbuotojai, seniūnaičiai, bendruomenių pirmininkai?

- Jei dirbtum vienas, nieko nepadarytum. Žinom vieni kitų galimybes, pasitariam, papildom vieni kitus. Štai neseniai, kai gaminome ir puošėme velykinį kiaušinį, dalį darbų padarė darbininkai, dalį bendruomenė, prisidėjo ir tie, kurie, atrodytų, turi savų rūpesčių „per akis“. Mes visi Didžiasalyje, kaip toje šluotoje: visi - už vieną, o vienas, dažnai – už visus.

 

- Sėkmės darbuose ir... anksčiausiai pasitinkantiems saulę. Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbėjosi Laima Miliuvienė

  • Apie ryčiausią Lietuvos muziejų

Ateinantį rudenį ryčiausia Lietuvos mokykla – Didžiasalio „Ryto“ gimnazija – minės keturiasdešimtmetį, o jos muziejui sukaks trisdešimt. Tie prabėgę dešimtmečiai skatina atsigręžti į ištakas. Per tiek metų daug kas užsimiršta, bet pasiraususi savo archyvuose radau žinutę „Naujoje vagoje“, kaip kilo muziejaus idėja.

Laisvėjančioje Lietuvoje 1987 m. plačiai buvo švenčiamos 125-osios Maironio metinės. Mūsų mokykla surengė ta proga vakaronę kartu su Didžiasalio bendruomene, po jos mokykloje buvo įkurta Lietuvos kultūros fondo rėmimo grupė (Fondui tada vadovavo profesorius Česlovas Kudaba). Grupės vadovu išrinkome labai aktyvų visuomenininką Juozą Kėkštą, su kuriuo glaudžiai bendradarbiavome nuo pirmos vakaronės mokykloje 1984 m., kurioje pagerbėme dainų karalienę Kristiną Skrebutėnienę.  Į grupę susibūrė aktyvūs mokytojai ir būrelis Didžiasalio gyventojų, tada ir buvo numatytas tikslas – įkurti mokykloje kraštotyros muziejų. Be jau minėto J. Kėkšto, daug darbo įdėjo tuometinis mokyklos direktorius Tadas Jarmuška, istorijos mokytoja Marytė Misiūnienė, prie įrengimo darbų triūsė auksarankis stalius Zenonas Čepulis. O prie eksponatų rinkimo prisidėjo pirmiausia mokiniai ir jų tėvai, mokytojai ir plačioji visuomenė.

Muziejus atvėrė duris švenčiant mokyklos dešimtmetį – 1988 m. Permainų vėjai jau smarkiai pūtė – mokykloje  veikė Sąjūdžio grupė, pirmąkart per vakaronę sceną papuošė Trispalvė, pirmąkart sugiedota Tautiška giesmė.  Pirmosios muziejaus patalpos – vienas nedidelis kambarėlis, kuriame vyravo etnografiniai eksponatai, bet kartu  pradėta kaupti ir istorinė medžiaga: laikraščiai, knygos ir kt. Žinoma, garbinga vieta muziejuje teko mūsų krašto dainų karalienei Kristinai Skrebutėnienei, pamažu rinkome medžiagą ir apie kitus garsius krašto žmones.

Daugėjant eksponatų, teko perkelti muziejų į erdvesnes patalpas – iš pradžių viskas tilpo dviejose erdvėse, o trečioje buvo klasė su suolais, tad buvo galima muziejuje vesti pamokas. Kaupėsi kraštotyros darbai: su mokiniais juos rengė mokytojos Marytė Misiūnienė, Nijolė Berdikšlienė, Nijolė Keraitienė, Aldona Misiūnienė. Nuo pat įsikūrimo muziejui vadovavo ir daugybę ekskursijų jame vedė direktorius T. Jarmuška.

Taigi pamažu muziejus plėtėsi, vis daugiau žmonių dovanojo senovinius daiktus. Mums padėjo tai, kad nuo pat mokyklos atidarymo palaikėme stiprius ryšius su krašto žmonėmis, aplink mokyklą susibūrė stiprus kultūrinių bendradarbių, krašto šviesuolių būrys. Daug vertingų savo medžio darbų padovanojo Vaclovas Papšys, gausybę paveikslų mokyklai atidavė tautodailininkė Ona Pivoriūnienė, visą laiką muziejaus eksponatų kaupimu rūpinosi Juozas Kėkštas ir kiti – sunku būtų visus rėmėjus ir išvardinti.  Tad 2007 m., kai mokyklos direktore tapo Elena Sekonienė, visos trys muziejaus patalpos jau buvo pilnos eksponatų.

2012 m. mokyklos komanda dalyvavo V. Landsbergio fondo konkurse „Kuo man graži  Tėvynė Lietuva“, laimėjo III vietą ir piniginį prizą. Nuo tada užsimezgė ryšiai su šiuo fondu,  jo bei Gražinos Sirutis fondo lėšomis muziejų pavyko praplėsti ir pertvarkyti. Mums pasisekė, kad žmonės, dirbantys mokykloje, yra tikri entuziastai, patriotai tikrąja šio žodžio prasme. Tai ne tik M. Misiūnienė, neskaičiuojanti darbo valandų,  ar direktorė E. Sekonienė, sugebanti įgyvendinti didžiausius darbus mažiausiomis sąnaudomis, bet ir gimnazijos stalius Michailas Grišutinas, kantriai gaminęs stendus, ir bibliotekininkė Gintarė Jurgelėnienė bei raštinės vedėja Ramunė Kapliukienė, estetiškai sudėliojusios medžiagą į stendus, daug ką iš esmės atnaujinusios. Dabar mūsų muziejus jau išsidėstęs keturiose patalpose: vienoje atkuriamas senovinės pirkios vaizdas, kitoje – istorinė medžiaga apie krašto šviesuolius, tremtinius, partizanus, viena salė skirta lino ir duonos keliui, o ketvirtoje eksponuojame senus vadovėlius, mokinių kraštotyros darbus ir kitą istorinę medžiagą, be to, „Ryto“ draugijos paramos dėka čia turime kompiuterį ir multimediją, galime vesti ir pamokas. Onos Pivoriūnienės paveikslai eksponuojami jaukiame dailės kabinete, ten juos kasdien mato mokiniai.

Didžiuojamės, kad 2012 m., atidarant Ignalinos krašto muziejų, vieną jo salę užėmė mūsų mokyklos ekspozicija su kompiuterine pateiktimi, išsamiai pristatančia mūsų kraštą ir muziejų.

Per visą gyvavimo laikotarpį mus aplankė gausybė įvairiausių žmonių. Ruošdamasi rašyti šį tekstą, perverčiau mokyklos svečių knygą, kuri saugoma muziejuje. Pirmasis įrašas iš vakaronės Kristinai Skrebutėnienei, o paskui knyga perkelta į muziejų. Per šiuos dešimtmečius kokių tik svečių pas mus  nebūta! Įsiminė lakoniškas profesoriaus Česlovo Kudabos įrašas: „Neišnyki, Tėviške..“  Per trisdešimt metų muziejus nejučia tapo centru, kur gali rasti visokiausios informacijos apie kraštą, kuriame gyvename, kurio gyvybingumu rūpinamės. Smagu pažymėti, kad ne kartą muziejuje lankėsi Lietuvos televizija: 2001 m. čia viešėjo ir laidą apie Tverečiaus kraštą kūrė „Tikrų istorijų“ kūrybinė grupė, 2017 m. rudenį dirbo laidos „Misija Vilnija“ žurnalistai.  Turime daug autentiškų eksponatų, prisiminimų, nuotraukų, ir vienintelė mus kamuojanti graužatis – vienas po kito išeinantys iš gyvenimo mūsų šviesieji kultūriniai bendradarbiai, pateikėjai, šviesuoliai. Norisi spėti aprašyti ir surinkti kiek galima daugiau unikalios medžiagos, kol dar turime ką kalbinti. Tai irgi muziejaus misija.

Nijolė Keraitienė

Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokytoja



  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2018-04-23 09:36:06
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata
 

  

 

 


 







 

 



 
 



 

 


  
 
 
 

 




 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.