Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 28, 2019 m. balandžio 13 d.


  • Plius – Minus

Rinkimai baigėsi – rinkimai prasideda. Tokie jau šie metai: rinkimai po rinkimų. Vakar rajono savivaldybėje prisiekė naujai išrinktos Tarybos nariai, o Vyriausioji rinkimų komisija įregistravo kandidatais į Prezidentus eurokomisarą Vytenį Povilą Andriukaitį, filosofą Arvydą Juozaitį, europarlamentarą Valentiną Mazuronį, ekonomistą Gitaną Nausėdą, Seimo narius Mindaugą Puidoką ir Naglį Puteikį, premjerą Saulių Skvernelį, Seimo narę Ingridą Šimonytę, europarlamentarą Valdemarą Tomaševskį. Visus kandidatus daugiau ar mažiau žinome, kai kurie iš jų jau senokai neršia po Lietuvą, stengdamiesi įtikinti rinkėjus esantys geriausi, konkuruoja reitingų lentelėse. Nemažai jų veidelių jau pakabinta ir ant reklaminių stulpų. Gal koks politinis desantas užsuks ir Ignaliną, nors laiko iki rinkimų liko visai nedaug. Nors kiek čia mūsų belikę, per mažas veikimo (ir makaronų kabinimo) laukas...

Kartu su Prezidento rinkimais Lietuvoje vyks ir Europos Parlamento narių rinkimai. Vienuolikai laimingųjų teks garbė atstovauti Lietuvai Briuselyje ir Strasbūre. Ar žinote, ką jie ten veikia? Štai kad gauna kosminius atlyginimus, tai tikrai žinome. Gal todėl net apie penkiasdešimt Seimo narių panoro TEN. Ir buvęs ilgametis Ignalinos rajono meras, „žaliasis valstietis“ Bronis Ropė, vėl nori būti europarlamentaras. Po jo LVŽS sąraše įrašytas buvęs krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, kaip parodė LRT Dienos temai duotas jo interviu, žalio supratimo neturintis apie šią instituciją ir jos veiklą. Kas toliau, nežinia. Atrodo, kad kandidatai į EP su rinkėjais žaidžia slėpynių. Praėjusį šeštadienį tik keli ignaliniečiai netyčia sužinojo apie „valstiečių“ kandidatų į EP bandymą susitikti su gyventojais. Iš Briuselio atvažiavo Bronis Ropė, iš Vilniaus – Agnė Širinskienė ir net Šarūnas Marčiulionis, o salėje tebuvo vos keliolika vietinių. Gal mes jiems tiek tik ir esame  reikalingi – vis tiek išrinks. O jeigu ne? Jeigu pritrūks kelių balsų, kuriuos galėjo užsidirbti Ignalinoje?

Rinkėjams dabar jau kitokie reikalai svarbesni: žemdirbiai kai kur jau bando pradėti sėją, sodininkai ir daržininkai savo rūpesčiais užimti. Šlaituose jau žydi žibutės, o žilvičių „kačiukai“, nesulaukę Verbų sekmadienio, pasidabino gelsvais pūkeliais. Šiandien Laisvės aikštė Ignalinoje pasidabins sodinukų ir gėlių daigų kilimais. Pirkite, puoškite savo namus ir kiemus. Juk čia mūsų žemė. Kaip sako vienas kandidatas į Prezidentus – Lietuva yra čia.

Gražaus savaitgalio!

Laima Miliuvienė

  • Penktadienį prisiekė naujai išrinktos Tarybos nariai ir darbą pradėjo rajono meras Justas Rasikas

Penktadienį buvo sušauktas naujai išrinktos Ignalinos rajono savivaldybės tarybos pirmasis posėdis. Jame prisiekė visi Tarybos nariai. Priesaiką priėmė Ignalinos rajono rinkimų komisijos pirmininkas Artūras Česliokas. Daugumos Ignalinos rajono rinkėjų išrinktam merui Justui Rasikui buvo įteiktos vadovo regalijos.

Justas Rasikas padėkojo rinkimų komisijos pirmininkui ir visai komisijai už atliktą darbą rinkimų kampanijos metu. Naująją Tarybą ir merą sveikino Nepriklausomybės akto signataras, Ignalinos krašto garbės pilietis Česlovas Juršėnas.

Pirmajame posėdyje apsvarstyti organizaciniai klausimai: paviešinta, jog sudaryta nauja valdančioji koalicija, kurios sudėtyje socialdemokratai Edita Brukštuvienė, Vykintas Brukštus,  Vilius Cibulskas, Jolita Neciunskienė, Svetlana Panavienė, Justas Rasikas, Olegas Sosunovas, konservatorius Vytautas Gimžauskas, darbiečiai Manfredas Žymantas ir Alfonsas Gasparavičius, nepartinis Vygantas Dilys; administracijos direktoriaus pareigas laikinai eiti, iki bus paskirtas naujas direktorius, pavesta administracijos direktoriaus pavaduotojui Donatui Mačiui.

Paskirti mero pavaduotoju Justas Rasikas pasiūlė darbietį Manfredą Žymantą, jau ne vieną kadenciją rajono Taryboje dirbantį gydytoją. Jis kalbėjo apie save ir būsimus darbus švietimo, sveikatos, socialinės paramos srityse, atsakė į „valstiečių“ pateiktus klausimus.

Slaptu balsavimu balsų dauguma (12 už) Manfredas Žymantas buvo patvirtintas rajono  mero pavaduotoju. Pareigas jis pradės eiti nuo balandžio 30 dienos.

NV informacija

Praojektas “Kultūros tiltai”. Projektą iš dalies remia SRTRF.

  • Knyga apie prezidentą Algirdą Brazauską, žmogų, jungusį epochas

-Visada malonu pristatyti mūsų visų gerai pažįstamą kraštietį Nepriklausomybės akto signatarą Česlova Juršėną, - kreipdamasi į susirinkusius bibliotekoje ignaliniečius sakė Ignalinos savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, vėliau pristačiusi ir knygos „Žmogus, jungęs epochas“ autorius - Mindaugą Tamošaitį ir Saulių Grybkauską.

 

Kaip minėjo Loreta Aleknienė, vyresniesiems teko gyventi Algirdo Brazausko laike, ne vienas pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos Prezidentą buvo sutikęs, gal net bendravęs.

Vienas iš knygos autorių, Mindaugas Tamošaitis, priminė, kad apie Algirdą Brazauską yra išleista ne viena knyga, tad gal kai kam natūraliai kyla klausimas, kam reikėjo dar vienos. Ir čia pat paaiškino:

- Bet ligi šiolei nebuvo taip rimtai pažiūrėta į jo ankstyvąjį laikotarpį, jo santykį su LKP, LDDP. Knyga rašyta ketverius metus, nes daug laiko pareikalavo archyvinės medžiagos paieška ir tyrimas.

Priežastimi patyrinėti ir nešališkai įvertinti Algirdo Brazausko gyvenimą ir politinę veiklą autorius paskatino vyraujantis ir propaguojamas dešiniųjų požiūrtis į šį žmogų. Internetas ir šiandien perpildytas neigiamų vertinimų, piktos, užgaulios kritikos ir – netiesos.

- Apmaudžiausia, kai tai daro buvusieji šalia. Aktyviai Algirdą Brazauską ir šiandien kritikuoja Nijolė Oželytė, pati norėjusi būti „kaip Leninas“, – kalbėjo Mindaugas Tamošaitis, kartu teigdamas, kad knygos tikslas nebuvo „balinti“ Brazausko biografiją ar darbus, nes „šis žmogus išties yra labai įvairus“.

Saulius Gribkauskas sakė jau dvidešimt metų tyrinėjąs tarybinį laikotarpį, apsigynė net daktaro disertaciją ir neslėpė, jog didžiuojasi tuo, kad yra vienintelis istorikas, daręs du interviu su Algirdu Brazausku. Tai buvo 2008-aisiais.

- Esu tarybinio laikotarpio specialistas. Algirdas Brazauskas buvo... mano darbo objektas, - sakė Mindaugas, kartu pripažindamas, kad imtis Algirdo Brzausko studijos buvo sudėtinga misija ir dėl to yra dėkingas jo idėjai pritarusiam ir kartu į darbą įsijungusiam Mindaugui.

Karta įvardijamas laikas, kai formuojasi asmenybė. Tai mūsų jaunystės metai. Šios knygos pasakojimas pradedamas XX amžiaus penktojo dešimtmečio pabaiga, kai A. Brazauskas žengė pirmuosius žingsnius kaip politikas, o baigiamas 2010-ųjų – A. Brazausko mirties metų – Lietuvos politiniais įvykiais.

Apie pokario metus ne iš knygų žino ir mūsų kraštietis Česlovas Juršėnas, visiems priminęs, kad gimė ne Lietuvoje, o Lenkijoje, mat valstybių siena ėjo per jų pievą, o jų troba jau buvo Lenkijoje. Ir ant aukšto toje troboje Česlovas savo vaikystėje rasdavo tik lenkiškos literatūros, kas padėjo jam greitai išmokti lenkų kalbą.

- Tai sakau jaunesniems, ypač – jaunajam rajono merui, tuoj pradėsiančiam eiti pareigas, - sakė Česlovas Juršėnas praėjusią savaitę, taip delikačiai atkreipdamas susirinkusiųjų dėmesį į savo jaunąjį bičiulį Justą Rasiką, dalyvavusį renginyje.

Pristatoma knyga yra išleista pakartotiniu leidimu, tad papildyta ir kai kuriais faktais, ir nuotraukomis. Gal svarbiausia yra tai, jog knygoje pateikiamas argumentuotas, gausiais archyviniais šaltiniais, daugelio interviu medžiaga, moksline ir publicistine literatūra grįstas požiūris į vieno svarbiausių Lietuvos vadovų politinę veiklą. Ji yra mokslinis veikalas, tad atsiribota nuo subjektyvių vertinimų.

Kas charakteringiausia Algirdo Brazausko bografijoje? Autoriai čia pastebi kryptingą ir tolygų asmenybės formavimąsi, nuosekliai kylančią karjerą. „Visi postai, laimėjimai – užsidirbti“, - sakė knygos autoriai. Dar besimokydamas penktame kurse, Algirdas Brazauskas jau dirbo didžiosiose Kauno HES statybose (dabar elektrinė pavadinta Algirdo Brazausko vardu). „Kaip vadovas nebijojo rodyti savo charakterio: į viską žiūrėjo iš esmės, jo reikalavimai visada buvo teisingi ir teisėti“, - pastebi knygos autoriai.

Česlovas Juršėnas pastebėjo, kad labai objektyviai parodytas ir Algirdo Brazausko lūžio, transformacijos laikas. Algirdui Brazauskui teko laviruoti tarp Vilniaus ir Maskvos, o ir kliūdavo jam ir nuo vienų, ir nuo kitų. „Tai, kas buvo atleidžiama Sąjūdžiui, nebuvo dovanojama Algirdui Brazauskui“, - sakė jo bendražygis Česlovas Juršėnas, primindmas, kad 1988-aisiais Sąjūdžio programoje buvo pažadas ‚remti Gorbačiovo perestroiką ir vadovautis Lenino federalizmo principais“, o LKP šūkis „Lietuva be suvereniteto, Lietuva be ateities“ nebuvo pripažįstamas tinkamu. „LKP ir Sąjūdis buvo vertinami neadekvačiai: iš LKP buvo reikalaujama daugiau nei iš Sąjūdžio“, - liudijo Česlovas Juršėnas.

„Buvo laikas, kai reikėjo blaiviai mąstančios atsvaros radikaliajam Sąjūdžiui, kitaip Lietuvą galėjo ištikti Baltarusijos likimas,“ – pastebi Algirdo Brazausko gyvenimo tyrėjai. O Česlovas Juršėnas juos papildo, primindamas, jog Brazausko šalininkai kvietė veikti apgalvotai, neskubėti visko versti aukštyn kojomis, Algirdas Brazauskas buvo už valstybinį įmonių valdymą, o privatizacijos ratai paleisti ne jo valia. „O tada pasimatė, kad ir tarp mūsų bičiulių yra gabių kapitalistų“, - sakė Česlovas Juršėnas, primindamas Bronislovo Lubio - žmogaus, kuris neiššvaistė sukaupto valstybės turto, nesužlugdė įmonės – pavyzdį.

Knygos autoriai kalbėjo apie tai, kad knygoje jiems teko paneigti ne vieną melą apie Algirdą Brazauską, viliasi, kad nuramins spekuliacijas kai kuriomis temomis. Ypatingai dėmesys atkreiptas į partinius perbėgėlius ir kartu pastebima, kad Algirdas Brazauskas nepaliko savo partijos net tuomet, kai ją ištinka krizė. „Tai nusipelno pagarbos, nes žinai, su kuo turi reikalą“, - daro išvadą knygos autoriai.

Knygoje paliestos ir ypatingi visai Lietuvai sprendimai: rusų kariomenės išvedimas iš Lietuvos, įstojimas į Europos Sąjungą, NATO. Kalbama ir apie ligi šiolei paslapties šydu apgabtus Pakaunės, Bražuolės įvykius.

Knygos autoriai daro prielaidą, kad Algirdas Brazaukas pagal prigimtį buvo Premjeras, ne Prezidentas. Gal dėl to jis nesikėlė antrai Prezidento kadencijai. Bet čia Saulius Grybkauskas netikėtai primena, kad įtakos tokiam Algirdo Brazausko apsisprendimui galėjo turėti ir... Ginučiai.

Čia primenama istorija, kai Utenos valdininkas neleido Prezidentui atsodinti Antano Smetonos ąžuolo ant Ginučių piliakalnio. Tuomet, kaip remdamasis liudininkais, kalbėjo Saulius, „Prezidentas buvo labai įskaudintas ir net supykęs, kad taip galima nesiskaityti su Prezidento institucija“. Beveik niekas neabejoja, jog tai buvo ne susirūpinimas piliakalniu, bet aiški politinė provokacija.

- Iš tiesų, Sąjūdis atrado Algirdą Brazauską! – priminė susirinkusiems Česlovas Juršėnas ir įspėjo, kad žaidimas istorine atmintimi yra pavojingas.

Renginyje dalyvavęs Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro, kuris ir išleido šią knygą, direktorius Rimantas Kareckas pasidžiaugė, kad nors knyga vertinama ir kontraversiškai, Knygų mugėje ji buvo itin populiari ir perkama. Kartu priminė, kad antrasis knygos leidimas pasirodė ne be Česlovo Juršėno aktyvaus paskatinimo. Čia pat paragino ir patį Juršėną imtis knygos.

Tarybiniais metais Panevėžio, vėliau Kauno miestui vadovavęs Romualdas Rimaitis,šiuo metu gyvenantis Strigailiškyje, pasidalijo prisiminimais apie Algirdą Brazauską, džiaugėsi ta pažintimi ir prisimena jį kaip talentingą, žodžio besilaikantį žmogų.

Mindaugas ir Saulius vėliau atsakė į susirinkusiųjų klausimus, bendravo su jais ir pasibaigus renginiui, jau prie kavos ir saldumynų stalo. Atėjusieji pirko knygas ir rikiavosi į eilę autografams.

Knygą verta skaityti ir besąlygiškai vertinantiems Prezidentą Algirdą Brazauską, o dar labiau tiems, kurie kaip tas netikintis Tomas nori patys savo ranka paliesti žaizdą. Knyga laukia visų – tikinčių ir ne. Visų, kam rūpi žmogaus, išties jungusio dvi epochas ir šaltakraujiškai, pavydėtinai ramiai atlaikiusiam jam tekusius smūgius. Autoriai kviečia į šį neabejotinai iškilų politiką pažvelgti ne kaip į nežinia iš kur atsiradusią duotybę, o kaip į asmenybę, kuri buvo veikiama to meto politinių, socialinių ir ekonominių aplinkybių.

Vida Žukauskaitė

  • Jono Juodagalvio darbštumas, tvarkingumas broliams visada buvo pavyzdys

Jonas Juodagalvis gimė 1929 m. birželio 17 d. Kazliškės vienkiemyje, Ignalinos r. Vaikystėje lankė Valėnų pradinę mokyklą, kuri buvo lenkiška, nors iš 30 mokinių tik 2 buvo lenkai. 1939 m. dar buvo įvesta ir baltarusių kalba. Baigęs pradinę mokyklą, įstojo į Švenčionių gimnaziją, kurioje teko mokytis karo ir okupacijų laikotarpiu.

Vokiečių okupacijos metais buvo sudarkytas mokymo turinys. Naujų programų, planų tikslas – vietinių gyventojų germanizacija. Mokiniai ir mokytojai dažnai buvo išvaromi iš užimamų patalpų. Pagaliau gimnazija buvo visai uždaryta.

Tėvai iš Tverečiaus, Mielagėnų valsčių ir aplinkinių kaimų arkliais, susijungdami į vilkstines, vežė vaikus į Vilnių, kur veikė Vytauto Didžiojo gimnazija. Čia mokiniai buvo apgyvendinti bendrabutyje, maitinami, bet nepakankamai. Alkio jausmas buvo nuolatinis palydovas. Su namais ryšys buvo tiesiog neįmanomas. Štai mokiniai buvo paleisti Kalėdų atostogų. Šiaip taip Jonukas įlipo į traukinį. Buvo pasakyta, kad stos Švenčionėliuose, Ignalinoj. Bet Ignalinoj traukinys nesustojo, nuvežė net iki Turmanto. Teko pėsčiomis grįžti iki Ignalinos. Namo parėjo išalkęs, suplyšusiais batais, sušalęs.

Pasibaigus karui, Jonas vėl lankė beatsikuriančią Švenčionių gimnaziją. Tada trūko visko: vadovėlių, rašymo reikmenų, kvalifikuotų mokytojų, inventoriaus, kuro. Tėvai buvo įpareigoti atvežti malkų iš namų, o vyresni mokiniai su mokytojais turėjo pripjauti malkų miške. Iš pradžių dar reikėjo mokėti už mokslą. Vienok gimnazijoje dirbo mokytojų pasišventėlių, tikrų inteligentų, specialybes įgijusių dar prieškaryje. Ligi šiol Jonas su pagarba mini direktorių V.Martinkėną, auklėtoją R.Žurauską, L.Bielinį ir Pr.Bielinienę, P.Pivoriūną, G.Dubatovką, J.Jurgelaitį ir kitus. Jie ne tik suteikė tvirtų mokslo žinių, bet nors ir neatvirai ugdė mokinių patriotiškumą. Na, o muzikos mokytojai ir kompozitoriai Antanas Šerėnas ir Julius Sinius buvo įkalinti, ištremti. Toks likimas ištiko ir kai kuriuos mokinius ir jų šeimas.

Gimnaziją Jonas baigė 1948 m. Mokytis toliau – nepasiekiama svajonė, nes tuo metu šeimoje buvo 9 asmenys: 2 senučiai, tėvas, mama ir 5 vaikai, iš kurių vyriausias buvo Jonas. Ūkis buvo nualintas mokesčių, įvairių prievolių. Valstybei reikėjo pristatyti normą pieno, grūdų, šieno. Paskerdus kokį bekonioką, valstybei reikėjo atiduoti odą. Kai buvo sukurti kolūkiai, ne vienerius metus tėvas ir mes, paaugliai, dirbome veltui, už darbadienius nieko negaudami. Taip pačiais 1948 m. Jonas pradėjo dirbti Ignalinos vidurinėje mokykloje. Dėstė istoriją, turėjo auklėjamąją klasę. Įpusėjus antriems mokslo metams, buvo paimtas į kariuomenę. Tarnavo buvusioje šešioliktoje lietuviškoje divizijoje. Joje buvo gal trečdalis lietuvių ir daugiau nieko lietuviško. Buvo daug dresūros, taip pat ir savivalės, patyčių. Sykį vadai įsakė be įrankių, plikomis rankomis nuravėti žole užaugusią aikštelę. Įsakymas buvo įvykdytas, o kareivių pirštai – pūslėti, kruvini.

Po kariuomenės Jonas pradėjo dirbti Ceikinių septynmetėje mokykloje. Teko dėstyti istoriją, lietuvių kalbą, direktoriauti. Čia sukūrė šeimą: 1954 m. vedė šioje mokykloje dirbančią mokytoją, buvusią klasiokę Vilę Razmytę. Ji dėstė rusų kalbą ir studijavo neakivaizdiniu būdu. 1955 m. ji pagimdė dukrelę Danguolę, o 1959 m. – sūnų Rimvyduką. Tais metais jie persikėlė į Mielagėnus, kur jau buvo pilna vidurinė mokykla. Teko susirasti ir samdytis butą, rūpintis vaikų priežiūra. Šeštadieniais irgi buvo pamokos. Dauguma kasdienių rūpesčių teko Vilei, nes Jonas pradėjo atkakliai neakivaizdiniu būdu studijuoti istoriją tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigė 1963 m. su pagyrimu.

Po to abudu 15 metų dirbo Kauno A.Kvedaro miškų technikume. Jonas dėstė istoriją. Sekėsi gerai. Zonos technikumų istorijos kabinetų apžiūroje jo vadovaujamam kabinetui buvo pripažinta pirmoji vieta. Bet jis nesitenkino turimomis žiniomis. Dirbdamas baigė aspirantūrą. Rašant disertaciją, didelį krūvį prisiėmė Vilė. Po keletą egzempliorių disertacijos ir autoreferato reikėjo parengti ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba, nes gynimo rezultatai buvo tvirtinami Maskvoje. Jai, Vilei, teko būti vertėja, korektore, mašininke. Talkininkavo ir studentė Danguolė.

1978 m. vėl kraustymasis. Į Vilnių. Vilė įsidarbino 22 vidurinėje mokykloje, o Jonas 14 metų dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete (buv. inžineriniame statybos institute). Humanitarinių mokslų daktaras, docentas, išėjęs į pensiją dar keletą metų dėstė istoriją Paluknio vidurinėje mokykloje.

Nulingavo ilga eilė metų, atiduotų pedagoginiam darbui. Ir ne tik. Vienoje savo knygų Jonas rašė: „Kiekvienam žmogui pažintis su Tėvyne, su pasauliu prasideda nuo gimtojo slenksčio, nuo tėviškės. Tik pažinus ir pamilus gimtinę, galima puoselėti, ugdyti Tėvynės meilę savyje, tautoje, visuomenėje. <...> Keičiasi kartos, į vėlių kalnelius išeina gyvieji liudytojai, praeities įvykius glemžiasi užmarštis. O nežinant praeities, savo kelio pradžios, pasijuntama lyg tuščioje erdvėje, nežinant, kur ir kaip eiti.“ Šie Jono žodžiai tarsi priesakas sau pačiam, kurį vykdydamas nemažai nuveikė. Jonas visais mokslo ir dabarties laikotarpiais gyvai domėjosi krašto praeitimi, istorija. Rinko žmonių prisiminimus, vartė dokumentus archyvuose. Sukauptą medžiagą panaudojo straipsniuose, spausdintuose „Vorutos“, Švenčionių ir Ignalinos laikraščiuose bei knygose: „Švenčionių kraštas“, „Mielagėnai“, „Švenčionys: dvaras-miestelis-miestas“, „Švenčionių krašto savanoriai 1918-1920 metais“, „Paluknys“, kartu su V.Lekavičiumi „Juos pašaukė Tėvynė“, knygelėje „Sukilėlis kunigas Anupras Labutis“.

Visas knygas redagavo ir išleido „Diemedžio“ leidykla, vyr. redaktorius Danas Kaukėnas. Be to, Jonas yra parašęs proginių leidinėlių apie Mielagėnų parapijos, miestelio jubiliejus, apie Mielagėnų miestelio statuso, vėliavos ir herbo patvirtinimą. 1999 metais klebonas kun. Marijonas Savickas, Teofilis Vinciūnas, Jonas Juodagalvis plačiai ir gražiai papasakojo apie Mielagėnų parapiją, bažnyčią, miestelio istoriją ir apie žmones Lietuvos televizijos laidoje „Mūsų miesteliai“.

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje Jonas aptiko kun. Karolio Gumbaragio ranka lenkiškai rašytą dokumentą – smulkią Mielagėnų parapijos ir bažnyčios istoriją, išvertė ją į lietuvių kalbą ir pateikė spaudai. 2013 m. išėjo leidinėlis „Kun. Karolis Gumbaragis. Mielagėnų bažnyčia ir parapija 1925-1939 m.“, iliustruotas  nuotraukomis, išleistas kun. Marijono Savicko lėšomis.

Panašiai iš užmaršties ištraukė Jonas ir kun. Alfonso Merkio „Strūnaičio bažnyčios istoriją“, kurios rankraštį pasiskolino iš Bronės Kadzevičienės ir pristatė „Vorutos“ laikraščio redakcijai. Knygelę redagavo ir viršelius nuotraukomis iliustravo Vilhelmas Chadzevičius, lėšų skyrė kun. A.Dilys, kun. V.Merkys ir A.Merkys, išleido „Vorutos“ leidykla 1997 m.

Jonas visada stengėsi būti, dalyvauti Švenčionių, Ignalinos miestų, Mielagėnų miestelio ir parapijos jubiliejuose, šventėse. Palaikė ryšius, susitikdavo su daugeliu tėviškėnų, džiaugėsi jų pasiekimais, apie jų veiklą, kūrybą rašė knygoje „Mielagėnai“. Jis – Tėvynės pažinimo draugijos narys ir Tautotyros metraščio vieno skyriaus redaktorius, „Švenčionijos“ ir Ignalinos kraštiečių klubų narys.

Pamatinės vertybės jam šventi dalykai – Lietuvos laisvė, valstybinė trispalvė, nesudarkyta gimtoji kalba. Ir dabar, sulaukęs garbaus amžiaus, Jonas domisi šalies įvykiais, santūriai, be euforijos džiaugiasi gerais gyvenimo poslinkiais, tvirtai tiki šviesia Tėvynės ateitimi.

Mums, jaunesniesiems broliams, Jono darbštumas, tvarkingumas, kuklumas – visada sektinas pavyzdys.

Juozas JUODAGALVIS

   

  • Išeiviai, koloborantai, trempiniai ir emigrantai

Išeiviai, emigrantai ar pabėgėliai? Jeigu kalbėsime apie1941-1945 metus, geriausias terminas būtų pabėgėliai. Sovietų Sąjungai okupavus Pabaltijį, nemaža dalis Lietuvos gyventojų gręžėsi į Vakarų valstybes, bijodami bolševikinio smurto ir deportacijų. 1940- 1941 metais Lietuvą palikę žmonės iš tiesų dar gali būti vadinami išeiviais, savo noru palikusiais tėvynę dėl įvairiausių priežasčių. 

Vokiečių okupacijos metais emigracija sustojo, nes tikėtasi, kad bus atkurta Lietuvos valstybė. O jau nuo 1944 metų pavasario prasidėjo didysis bėgimas ne tik nuo artėjančio fronto, bet ir dėl grįžtančios raudonosios armijos. Dabar maždaug buvo aišku, kad sugrįžę sovietai bus dar žiauresni, nes turės lyg ir oficialių priežasčių naikinti su fašistais bendravusius/ dalyvavusius tarybinių žmonių (iš tiesų – žydų) žudynėse žmones. Todėl į Vakarus patraukė ištisos vežimų ir mašinų gurguolės: buvo varomi gyvuliai, vežamasi nemažai turto. Daliai iš jų vokiečių buvo liepta išsikraustyti iš savo namų. Dabar traukėsi dvarų, turtingų ūkių žmonės, inteligentai.  Labai bijota bolševikų. Aišku, jų bijojo ir neturtingi valstiečiai, bet kai neturi sukaupęs turto, ir pabėgęs nieko nelaimėsi.

Aišku, gaila pabėgėlių, bet, ačiū Dievui, daugumai pasisekė pereiti karo nusiaubtą Europą, vėliau apsistoti Amerikose ar Australijoje. Nebuvo lengva jų dalia. Bet   kai kurie, sulaukę nepriklausomybės po 1990 metų, sugrįžo, dažnas tik pasižiūrėti, kas dar liko iš jo turto ar pažįstamų. Tautiečiai juos priėmė su meile ir pagarba. Gal daugiau dėl to, kad jie – žmonės iš Vakarų, vadinasi, dori, sąžiningi ir t.t. Ypač džiaugėmės sugrįžusiais menininkais, gyvais ir mirusiais: B.Brazdžioniu, K. Bradūnu, V. Krėve ...

Pargrįžėliai norėjo mus mokyti, kaip gyventi . Jiems atrodė, kad mes tokie pat, kaip ir prieš 50 metų. Dar jiems atrodė, kad visas jų turėtas turtas tuoj pat turi atitekti jiems arba  už jį užmokėta. Tai skaudūs atvejai. Kažin kas būtų likę iš jų žemės ir namų, dvarų, jeigu dirvų nebūtų dirbę kolūkiai, jeigu pastatų nebūtų remontavę į juos įkelti gyventojai. Valdžia turėjo karštligiškai ieškoti naujų butų, kad galėtų apgyvendinti iškeltuosius. Buvo ir taip, kad būstelį turėjo palikti Sibiro tremtinys, nes kai jis sugrįžo iš tremties , jo namai jau buvo kažkur išvežti, kad pastatytų kokią mokyklą ar kolūkio kontorą, ir sovietų valdžia atidavė jam kaip butą namus buvusio  pabėgėlio, kuris po Nepriklausomybės atstatymo sugrįžo iš emigracijos (ne Sibire) ir dabar reikalauja grąžinti jam prieš  50 su viršum metų priklausiusį turtą.

Nemačiau nė vieno iš šitų pabėgėlių atsiklaupusio, bučiuojančio tėvynės žemę ir atsiprašančio:,,Atleisk man, gimtine, kad pabėgau, kad tavęs neapgyniau...“ Per sovietmetį prižiūrėti  kai kurie dvarai  atsiimti buvusių šeimininkų. Atsiimta, vadinasi, privatu, ką noriu, tą darau. Jeigu neapsimoka man remontuoti, atstatyti,  tegu griūva...Toks pabėgėlių atsiimto  turto apytikris paveikslas.

Kur kas sunkesnė dalia likimo buvo skirta kitai tautos grupei -  nemokama ,,ekskursija“ į Sibirą. Čia didžiausią dalį sudarė stipresni ūkininkai, inteligentai. Bolševikai suprato,  ką daro. Jie žinojo, kad ir Lietuvoje bus kolektyvizacija, vadinasi, privataus turto nusavinimas. Todėl galima opozicija buvo aiški: stiprūs ūkininkai, inteligentai. Juos reikia  eliminuoti – bus mažiau sąmoningų , todėl mažiau pasipriešinimo .Apie šiuos  žmones jau yra daug knygų išleista.  Kad ir kaip skaudu dėl tremtinių kančios, bet, laimei,  ne vienam iš Sibiro buvo lemta sugrįžti, tiesa, ne iš karto į Lietuvą...Dabar jie ypač gerbiami, nes jie buvo viena iš svarbiausių kortų, mums atgaunant Nepriklausomybę. Jų kančių dainomis rengėme dainuojamąją revoliuciją ir pasiekėme pergalę.

Tai kas liko Lietuvoje? Vieni į Vakarus, kiti į Rytus .Labai skaudu šiandien išgirsti  ir pabėgėlių, ir tremtinių priekaištus: atseit mes likome savo žemėje, vadinasi, esam kolaborantai, verti paniekos ir pasmerkimo. O likusiems buvo  visai ne pyragai. Baisiausia  - niekuo negalėjai pasitikėti. Už neatsargų žodį, kurį gal kas išgirdo, galėjai nukentėti: juk nemažai tremtinių buvo kaimynų įskųsti, nes norėta pasisavinti išvežtųjų turtą. O kai prasidėjo kolūkiai, ne tik ašaros, bet ir  kraujas liejosi - kam įsirašei (kas tavęs klausė – nori tu ar ne). Nori gyventi – stosi ,,savo noru“ į kolūkį. Bet nežinai, kaip tavo šį žingsnį įvertins miško broliai. Kad ir labai nesinori, bet pripažinkim – ne visi miško broliai buvo broliai. Kaimo žmogus kentėjo ir nuo vienų, ir nuo kitų. Kaimo žmogui reikėjo maitinti ir miestą, ir mišką. Toje ideologijų kovoje degė kaimai, naktimis buvo išžudomos šeimos, rūsiuose kankinosi suimtieji...

Pokaris Lietuvai buvo baisesnis nei karas.

Bet išgyvenom. Kaip išgyveno dauguma pabėgėlių ir tremtinių. Tik šiems dabar pagarba, o tiems, kurie liko savo žemėje, čia dirbo, augino vaikus, - užgaulus kolaboranto vardas. Jų plaukai naktimis žilo, matant gaisrų pašvaistes. Jų akys turėjo užsimerkti, praeinant pro nužudytųjų artimųjų  kūnus. ( Labai gerai pokario metų drama pavaizduota Algimanto Zurbos trilogijoje ,,Savūnė“, ,,eina“, ,,jai tešviečia“..  Tai mūsų tautos kokių 70 metų iliada ir odisėja). Ypač žiaurus pagiriuose gyvenusių žmonių gyvenimas. Jeigu būčiau materialistė, sakyčiau – reikėtų pagirinio pensijos. Juolab kad Sąjūdį pagimdė ir jame veikė tie vietiniai, likę saugoti savo tėvynės.

Laisvėje gyvendami jau baigiame trečiąjį dešimtmetį. Buvo daug euforijos ir nemažai kartaus nusivylimo. Atsirado dar vieni tautiečiai – emigrantai, dabar vertinami nevienareikšmiškai. Vieniems – gudruoliai, kitiems – vos ne išdavikai .Jų daug – apie milijoną. Palikę Tėvynėje savo senstančius tėvus  arba savo vaikus, jie dirba anglijose, norvegijose, padėdami paliktiems tėvynėje artimiesiems, bet savo darbo mokesčiais didindami tų, kitų,  šalių pagyvenusių žmonių pensijas, o Lietuvoje likusius pensininkus, neįgaliuosius, pašalpininkus, bedarbius turi išlaikyti čia likusieji. Ir vėl istorija kartojasi: kalčiausi tie, kurie lieka, nes jie, matyt, labai negabūs, kad nesugeba emigruoti (juk tik kvailys gali dirbti už tokį mažą atlyginimą). Pikčiausia, jog emigrantai sako: „Mes grįšime, kai ir Lietuvoje bus tokia pati tvarka, toks atlyginimas, kaip kitur“. O kas tai padarys, jei prie jos kūrimo jie  nebus prisidėję?! Taigi...

Mūsų Lietuvos piliečių tikrai nedaug ir vis susiskaldę... Pikčiausia, kad viešojoje erdvėje dabar linčiuojami ne tie, dėl kurių kaltės mes taip brangiai mokame už šilumą, elektrą , dėl kurių neišmintingos (o gal nusikalstamos?) politikos  ištuštėjo kaimai ir mažesni miesteliai, o tie, kurie, prisiminę savo jaunystę, ką nors teigiamo pasako apie praėjusį laiką. Tie iš karto apkaltinami nostalgija sovietiniams laikams ir padaromi valstybės priešais, Kremliaus agentais. Lietuvos televizijose neišgirsi nuomonių įvairovės : visi pučia į vieną dūdą - mes aukos, mus skriaudžia tie, kurie gyveno sovietmečiu.  Net prieš alkoholio besaikį vartojimą sukilę kaltinami žmogaus teisių ir laisvių pažeidimu. Dabartinė valdžia, žinodama, kad bus totalus pasipriešinimas iš gamintojų ir žiniasklaidos pusės, drįsta priimti nepopuliarius įstatymus. Išjuokti, pasityčiojimo objektais tapę dabartinės valdančios ,,valstiečių“ partijos žmonės kantrai dirba, bandydami nors ką daryti, ko neišdrįso per ketvirtį amžiaus nei konservatoriai, nei socialdemokratai, nors jie matė, į kokią bedugnę ritasi tauta. Jiems buvo svarbesni reitingai. Gal ir neprotingus įstatymus priima, bet vis dėlto kažką bando keisti savo nelabai turtingų  piliečių, o ne vien verslininkų naudai.

 

Julijona


  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2019-04-15 13:29:53
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata
 

  


 


 



 




 


 


  


 

 
 

 




 

 
 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.