Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 77, 2017 m. spalio 14 d.


  • Plius - Minus

 

Ši savaitė privertė pasvarstyti apie sugrįžimus. Ne, šįkart apie politikų klajones po frakcijas, partijas ir koalicijas nekalbėsiu, nors ten – kas diena, tas naujiena.

Ketvirtadienio rytą praskriejo asteroidas. 2012 TC4, jei kas bandysite atsiminti jo vardą. Mat šįkart už 44 000 kilometrų nuo mūsų planetos švystelėjęs dangaus kūnas kitą kartą pro Žemę skries 2079 metais ir tada, anot Europos kosmoso agentūros ESA, bus minimali tikimybė, kad jis... pataikys į mūsų planetą. Šiame amžiuje gimusiems yra šansas apie tai išgirsti.

Šią savaitę ignaliniečiams buvo leista „susigrąžinti“ Giedrių Mackevičių – iš mūsų krašto išėjusį ir čia po šlovės skrydžio sugrįžusį.

Praėjusį savaitgalį Kaniūkams, Dūkštui buvo sugrąžinta atmintis apie ten gimusį, augusį Vaclovą Šarką: gimė 1922 m. gegužės 2 d., baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, studijavo Kaune, Vilniuje ir Eichstadte, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1946 m. birželio 21 d. įšventintas kunigu, dirbo įvairiose vietovėse, buvo Hamburgo ir Šlezvigo-Holšteino lietuvių kapelionas, aktyviai reiškėsi Vokietijos lietuvių veikloje, mirė 1985 m. sausio 3 d., buvo palaidotas  Reinbeke, šalia Hamburgo...

Spalio pirmosiomis dienomis Hamburgo lietuvių internetinėje svetainėje buvo pranešta apie svarbų įvykį: „Neįkainojamą indėlį mūsų bendruomenei palikusio kunigo Vaclovo Šarkos palaikai sugrįžta į Lietuvą, Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos parapiją.“ Spalio 3 d. visi, kurie asmeniškai pažinojo Kunigą, kurie tik buvo girdėję apie V.Šarkos aktyvią bendruomeninę veiklą buvo kviečiami  į Hamburgo Šv. Teresės parapijos namus, kur buvo galima plačiau susipažinti su V.Šarkos gyvenimu ir veikla, pažiūrėti dokumentinės medžiagos apie palaikų perkėlimą gimtinėn. Kunigo V. Šarkos atminimui skirtas Šv. Mišias aukojo kunigas Sigitas Grigas iš Dūkšto.

Praėjusį sekmadienį dūkštiečiai pasitiko savo krašto sūnų, ir buvo įvykdyta jo valia – būti palaidotam gimtinėje. Savo sielovadiniu darbu, lietuvybę palaikančia veikla pripažinimą pelnęs dvasininkas atgulė  Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčios šventoriuje.

Šį sekmadienį sugrįšime ir į Ignalinos bažnyčią prisiminti prieš mėnesį mus palikusio monsinjoro Igno Jakučio atminimo.

Prisiminsim, gal susimąstysime, kodėl vertinti daug ką (žmones - ypač)  imame, tik netekę. Ir tokių minčių lapkričio laukime kiekvieno mūsų galvoje kaskart vis daugiau, vis daugiau... Gal dėl to, kad žmonės – ne asteroidai. Jie savo kelio nepakartoja.

 

Vida Žukauskaitė

  • Giedriaus Mackevičiaus gyvenimą ir jo kūrybą pristatanti paroda - Ignalinoje

Spalio 10 dieną Ignalinos krašto muziejuje atidaryta kraštiečio, šokio filosofu, teatro novatoriumi ir scenos meno progreso varikliu vadinto legendinio aktoriaus ir režisieriaus, plastinės dramos teatro įkūrėjo Giedriaus Mackevičiaus gyvenimą ir kūrybą pristatanti paroda.

Gegužės mėnesį, minint pantomimos Lietuvoje penkiasdešimtąsias metines, Vilniuje, o ir Dūkšte, Grybėnuose, buvo gražiai prisimintas nuo šio meno neatsiejamas Giedrius Mackevičius. Be kitų jo vardą priminusių ir įprasminusių renginių, tąkart Vilniuje, Teatro ir muzikos muziejuje, buvo pristatyta  paroda „Giedrius Mackevičius (1945-2008) ir jo Teatras”, sulaukusi didelio kūrybinės visuomenės susidomėjimo. Jau tada kilo idėja atvežti šią parodą į Ignaliną, priminti apie Giedrių Mackevičių jo kraštiečiams. Taigi  - ji čia!

Parodos pristatyme Ignalinoje dalyvavo Giedriaus Mackevičiaus vardo sugrąžinimo iniciatorė, projekto vadovė režisierė, žurnalistė Liucija Armonaitė, Giedriaus Mackevičiaus sesuo Gražina Mackevičiūtė-Rėgalienė. Į renginį atėjo nemažas būrys ignaliniečių, rajono valdžios atstovai, Giedrių pažinoję ignaliniečiai. Dar kartą prisimintas (daug kam – pirmąkart pristatytas, “atrastas”) Giedrius Mackevičius ir jo teatras, pasidžiaugta, kad šis kraštietis ir Ignalinos vardą įrašė į garsias teatro meno enciklopedijas.

Plačiau apie renginį skaitykite “Naujoje vagoje” trečiadienį.

 

  • Rudens gėrybių mugė Ignalinoje

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad ignaliniečiai labiausiai laukia Rudens gėrybių mugės, kurioje galima darbštuolių ūkininkų pagerbimą stebėti  ir visokių linkėjimų prisiklausyti, visų rajono seniūnijų kiemelius aplankyti, kuriuose pasijunti laukiamas, ir smagaus koncerto pasižiūrėti, apsipirkti arba tiesiog pasižmonėti. Tokia buvo ir šių metų Rudens gėrybių mugė.

Po šv. Mišių Ignalinos švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, kur buvo meldžiamasi už Ignalinos kraštą ir jos žmones, tradicinė šventinė eisena, lydima Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos pučiamųjų orkestro, atžygiavo į Laisvės aikštę. Čia jau šurmuliavo prekybininkų mugė. Prekybininkų alėja nusidriekė nuo aikštės iki pat sankryžos palei Muzikos mokyklą. Buvo prekių ir ūkiui, ir lauktuvėms, ir smaližiams, ir sodams plėsti. Kiekvieną rudenį vis atrodo, kad jau nebeliko žemės lopelio vaismedžiams ar vaiskrūmiams pasodinti, tačiau kiekvieną rudenį žmonės vis perka sodinukus, tikėdamiesi užsiauginti tokių obuolių ar kriaušių, kokių prekeiviai siūlė čia pat, iliustruodami medžių galimybes. Eilutė nusitiesė prie mėsos, daugiausia kiaulienos gaminių – juk mūsų rajone lietuvių taip mėgiamas produktas uždraustas auginti, tad reikia pirkti iš kitur atvežtų. Pirko žmonės pyragus ir duoną, sūrius ir medų, vilnones kojines ir įvairius niekučius. Pirko „Birvėtos tvenkinių“ karpius ir Teresės mėsos gaminius. Reikia manyti, kad be lauktuvių namo niekas neparėjo.

Šventės vedėjos Valentina Sinkevič ir Deimantė Malikėnaitė, priminusios apie šiuos – Lietuvių kalbos metus, pakvietė nepamiršti savo tarmės ir „pauturti“. Tokią organizatorių užduotį, matyt, buvo gavusios ir seniūnijos, kad į sceną pakviestos visokias „baikas“ pasakojo, prašė žiūrovų tarmiškus žodžius „išversti“ į lietuvių kalbą. Teisingai atsakiusiems žadėjo prizų. Buvo ir smagių dainelių, net su politiniu atspalviu ir valdžios kritika.

Bet prasidėjo iškilmės, kaip ir kasmet, konkurso „Metų ūkis 2017“ nugalėtojų pagerbimu. Apie juos, rajono geriausius, „Nauja vaga“ gana plačiai jau yra rašiusi, rugsėjį jų ūkius apžiūrėjusi. Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkė, Ignalinos skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė, pradėdama šventę, kalbėjo apie sunkų šių metų žemdirbių darbą, apie javų laukuose sumirkusius grūdus, bet pasidžiaugė žmonėmis, kurie sugeba bet kokiomis sąlygomis pasiekti rezultatą. Paskelbus rajone ir Lietuvoje ekstremalią situaciją, tikimasi paramos iš Lietuvos Vyriausybės ir net Europos Sąjungos.

„Mūsų rajone yra robotizuotų pieno, modernių laukininkystės ūkių. Galima tik pasidžiaugti, kad tarp šauniausių ūkininkų – nemažai jaunų žmonių, kurie imasi šio sudėtingo ir sunkaus verslo, - sakė Marijona Lukaševičienė. – Konkurso vertinimo komisija aplankė 11 rajono ūkių ir šiandien jau galime paskelbti geriausius“.

Pirmoji vieta skirta ūkininkui Juozui Mikštui, kurio daugiau nei 100 hektarų laukininkystės ūkis yra Didžiasalio krašte. Jis augina grūdines kultūras, rapsus, žirnius. Nors šiemet derlius užaugo geras, bet gamtinės sąlygos neleido jo viso paimti iš laukų. Antrąją vietą užėmė jauni daržininkystės ūkį puoselėjantys ūkininkai Ariana ir Giedrius Palenčiai iš Benėšių kaimo, trečiąją – mišraus ūkio savininkė Alina Gasparavičienė iš Rimšės.

„Šie metai ūkininkams buvo tikrų išbandymų metai, - sakė rajono meras Henrikas Šiaudinis, sveikindamas konkurso „Metų ūkis 2017“ nugalėtojus. – Dalis derliaus liko laukuose. Tikiu, kad tai nesumažins jūsų noro gražinti mūsų kraštą“.

Ūkininkai rajono merui įteikė dovanų – didelį naminės duonos kepalą, sūrį ir didelį krepšį daržovių. Ūkininkus sveikino ir užrišo tautines juostas bei įteikė dovanų LŪS Ignalinos skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė, Ignalinos kredito unijos vadovė Violeta Čeponienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Ignalinos biuro darbuotoja Genė Rolienė,  bendruomenių ir seniūnijų atstovai. „Utenos mėsos“ sūrias, bet skanias dovanas ir linkėjimus ūkininkams perdavė Marijona Lukaševičienė.

Šventėje dalyvavę Seimo nariai Gintautas Kindurys ir Vytautas Rastenis jųdviejų ir Agnės Širinskienės pasirašytus  Padėkos raštus įteikė ūkininkui Zenonui Rubinui, Valdui Kamarauskui ir Marytei Meškelienei. „Swedbanko“ Ignalinos padalinio vadovė Dalia Greizienė apdovanojo ilgamečius banko klientus Eriką ir Rimantą Gaidelius. Europos Parlamento narys Bronis Ropė įteikė dovanų Ignalinos vietos veiklos grupės Kaimo plėtros strategijos įgyvendinimo vadovei Ligitai Smagurauskienei ir ūkininkui Juozui Mikštui ir pažadėjo stengtis, kad dėl blogų orų nukentėjusius ūkininkus kuo greičiau pasiektų europinė parama.

Rudens gėrybių mugėje buvo paminėta dar viena šventė. Tai – Vietos savivaldos diena, kuri yra spalio 10 dieną. Buvo pasveikinti aktyvūs, gerai savo darbą atliekantys  savivaldybės, seniūnijų darbuotojai, Tarybos nariai, seniūnaičiai. Be Padėkos raštų, jiems įteiktos ir Dysnos kaimo bendruomenės moterų iš popieriaus nupintos vazos.

Kam nusibodo kalbų klausytis, galėjo po seniūnijų kiemelius pasidairyti. Juose, organizatorių sumanymu, buvo įsikūrę senieji amatai. Ignalinos seniūnija savo „sodyboje“ parodė senovinę trobą, Ceikiniai – rankdarbius ir visus svečius pasitiko su skambia daina, linkmeniškiai pristatė kalvystę, Naujasis Daugėliškis – duonos kelią, mielagėniškiai – vilnų verpimą, Rimšė – net asiliuką (netikrą) atsivežė, o Ignalinos miestas džiaugėsi žolininkais, pirtininkais. Kiemeliuose buvo ir audimo staklių,  ir verpimo ratelių, garavo senovinis virdulys ir kūrenosi žaizdras. O aplink fontaną buvo sustatytos įvairios linksmos ir spalvingos iš rudenio gėrybių ir margaspalvių lapų sukurtos skulptūros, prie kurių galima buvo ir nusifotografuoti. Aikštėje buvo daug  gėlių puokščių, šermukšnių kekių, pūpsojo didžiuliai moliūgai – tikras rudeninis margumynas. Švenčionių profesinio rengimo centro mokiniai buvo „pastatę“ namelį dešrų stogu ir sūrio durimis ir kvietė visus paragauti jų pagamintų sumuštinių.

Kai į sceną išėjo populiarūs atlikėjai Birutė Dambrauskaitė ir Radžis, su jais kartu dainavo  beveik visa aikštė. O jau kiek moterų norėjo nusifotografuoti su Radžiu! O jis tik šypsojosi ir nuolankiai pakluso ignaliniečių įgeidžiams...

Laima Miliuvienė

  • Gerumas atsilygina gerumu

Kelias tolyn nuo Ginučių vingiuoja tarp miškų ir ežerų. Žymiausias čia – Pakaso ežeras. Apsidairai kiton pusėn – bangas gainioja Ūkojas. Kaip grybų po lietaus abipus kelio, netoli vandenų, pridygę naujų sodybų. Jeigu Žemėje yra Rojus, tai jis turėtų būti čia – Šilaikiškės kaime.

Šiame kaime užaugo ir gyvenimo brandos sulaukė Adelė Gaižutytė, rugsėjo pabaigoje sulaukusi devyniasdešimties metų.

 

Deja, Rojus čia tik pravažiuojančiojo akims paganyti. Tie, kas šiame kaime savo amžių nugyveno, kur kas skaudžiau patyrė pokario metų kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės, nei kiti. Beveik nėra šiame kaime šeimos, nepraradusios šioje pragaro virtuvėje artimų žmonių. Partizanams pamiškėje nušovus vieną rusų karininką, kaimo žmonėms teko pajusti žiaurų kerštą – ieškodami Lietuvos kovotojų arba jiems padedančių, stribai sudegino visą kaimą. Išliko tik Valiuko namai ir Kardelio tvartas.

Bet žmonės nepalūžo, gyvenimas tęsėsi. Štai tokiame gražios gamtos ir žiauraus žmogaus elgesio su žmonėmis fone prabėgo Adelės Gaižutytės jaunystė, neatėmusi iš jos žmogiškumo ir gerumo...

Adelė gimė 11 vaikų šeimoje. Vieni – vyresni, kiti – jaunesni. Didelis pulkas mažylių laigė po pievas, grybavo miškuose, žvejojo ežere, kiek pajėgė – padėjo tėvams jų ūkyje. Sudegus namams, Gaižučiai prisiglaudė pas gerus žmones, paskui pasistatė dūminę pirtį ir joje apsigyveno. O kai pasistatė namą, pasijuto dvare gyvenantys. Artėjanti prie dvidešimtmečio gražuolė Adelė buvo nusižiūrėjusi kaimynų Praną – aukštą, garbanotą vaikiną. Ir jis, atrodo, buvo jai neabejingas. Bet stribų egzekucija atėmė iš jos ateitį. Žuvo gražuolis Pranas nuo okupantų kulkos. Kaip ir jos brolis Bernardas, padegus priešams kaimą, bėgdamas iš degančio kluono nuo besivejančios jį kulkos.

„Kito tokio neradau“, - vis dar su skausmu akyse prisimena prieš daugiau nei septyniasdešimtmetį buvusius įvykius Adelė.

Nors piršlių buvo. Ne vienas ir ne du. Bet kaip pasakojo moteris, pasislėpdavo nuo jų...spintoje.

„Švogeris išgerdavo po stikliuką su piršliais ir kandidatu į jaunikius ir jie išvažiuodavo manęs nesulaukę“, - sako ištikimybę tam vieninteliam visus metus taip ir išsaugojusi Adelė.

Dabar reikėtų paaiškinti, kodėl piršlius priiminėdavo švogeris. Mat jis buvo parsikvietęs pas žmones tarnaujančią Adelę vaikų auginti. Jo žmona Vanda, sulaukusi 45-erių metų, staiga mirė: vieną dieną išvežė į ligoninę, o kitą parsivežė moterį karste. Vyriausioji Rima tada buvo 5-oje klasėje, Nijolė – 2-oje, o Juozukas – 1-oje klasėje. Namams ir vaikams labai reikėjo moteriškų rankų, paguodos ir švelnumo. Taip ir tapo Adelė našlaičių mama, tetulyte vadinama. Tiesa, dabar jau suaugę vaikai savo vaikus augina ir tetulytę dažniau bobulyte pavadina.

„Net minčių tokių nebuvo palikti sesers vaikus be globos. Juk aš jiems likau artimiausias žmogus. Kiti broliai ir seserys jau buvo sukūrę šeimas, savų vaikų turėjo, savo šeimos rūpesčiais gyveno. Bet kokie geri vaikai užaugo! Kaip jie dabar manimi rūpinasi! – džiaugiasi ir susijaudinusi braukia ašaras senoji tetulytė.

Ji braukė ašaras ir tada, kai Linkmenų seniūnas Jonas Alekna kartu su socialinėmis darbuotojomis Jolanta Mačiuliene ir Alma Vasiuliene ir Adelės užauginta Rima bei Nijolės vyru Vytautu sugiedojo jubiliatei „Ilgiausių metų“. O paskui pasakojo, pasakojo apie savo gyvenimą, apie sesers vaikus, tapusiais jai savais, apie darbą Kirdeikių, paskui Ginučių ir „Atžalyno“ kolūkiuose – fermose, laukininkystėje. Augusi didelėje darnioje šeimoje, labai pasiilgdavo seserų ir brolių. Kartą, dar jaunystėje, sumaniusi aplankyti seserį, pėsčia nuėjo 40 kilometrų iki Užpalių Utenos rajone. Taip ją mokė tėvai – mylėti artimą savo. Dabar iš 11 vaikų jau likę tik trys: ji ir du broliai. Tie devyniasdešimt metų prabėgo kaip akimirka: su džiaugsmais, skausmu ir rūpesčiais. Ji nė kiek nesigaili savo gyvenimą paaukojusi sesers gyvenimui. Juozo, Nijolės ir Rimos šeimos  seniai tapo ir jos gyvenimas. Jie beveik kasdien atvažiuoja pas bobulytę, popina ją kaip mažą vaiką. Vasarą senolė mėgsta išeiti į lauką, pasigėrėti Nijolės ir Rimos prižiūrimu gėlynu – ir rudenį čia visas kiemas marguliuoja nuo spalvų, džiaugiasi gražiai suremontuotais pastatais, prie kurių savo rankas yra pridėję Juozas ir Vytautas. Žiemą kraustosi pas vaikus.  O iš kelio sukančius į Adelės Gaižutytės sodybą pasitinka gražus bičių namelis, kuriame... nėra bičių. Kaip aiškino Ignalinos bitininkų draugijos „Austėja“ pirmininkas ir bobulytės žentas Vytautas Gimžauskas, tai dėl to, kad pro kaimą praeina daug turistų grupių, todėl visas bitynas toliau, pamiškėje, kad netyčia ratuotosios kokiam prašalaičiui nepadarytų bėdos. 

Dabar Šilaikiškės kaimą vėl pavadinčiau Rojumi. Kaip sakė Vytautas, kaimas yra 211 metrų virš jūros lygio. Miškas, ežerai, pievos, kalvos. Gražioje vietoje gyvena gražūs žmonės, už kurių gerumą gyvenimas atsilygina gerumu. Kaip Adelei Gaižutytei.

Laima Miliuvienė

 

Projektas “Aš – ignalinietis!”. Projektą iš dalies remia SRTRF.

  • Ignaliniečiai džiaugėsi auksinio rudens apkabinti

Šiomis mūsų kraštiečio Petro Panavo eilėmis Lietuvos kunigaikščio Gedimino dieną Ignalinos rajono neįgaliųjų draugijos nariai rudens šviesa nudažytoje gamtoje, pradėjo šventę ir pavadino ją „Jau rudenėlis“. Renginį neįgalieji sutapatino su Pasauline turizmo diena, todėl ji vyko gamtos glėbyje ir jokios žabangos jai nepakišo kojos. Darbštūs iškylautojai, susitalpinę į individualius automobilius, nuriedėjo Šakarvos poilsiavietėn ir kruopščiai ją iškuopę, vykdė užsibrėžtas užduotis.

Liudmila Palenčienė įžangoje papasakojo apie mūsų sostinės Vilniaus įkūrėją kunigaikštį Gediminą, pasveikino tos dienos varduvininkus ir davė startą grybautojams. Tuomet Ignalinos rajono tarybos narys Alfonsas Gasparavičius ėmė į rankas krepšį ir pasileido miško gilumon. Paskui jį nuskubėjo Danutė Bučelienė, Renė Peciulevičienė, Gertrūda Motiekienė, dvi Danutės – Rakickienė ir Kuodienė, Aldona Žiūrienė bei kiti grybautojai. Stovyklavietėje pasilikę draugijos nariai irgi nesėdėjo rankas sudėję. Rimtautas Vaickus, Valerija Baušienė, Petras Rakickas, Algimantas Kolelis, Romualdas Ramelis kruopščiai sutvarkė bėgančio rudenėlio stovyklavietės teritoriją, laužavietę, aplinką. Irena Juršienė, Lendrina Krasauskienė, Liudmila Palenčienė triūsė pavėsinėje, nukraudamos stalus įvairiausiais vaisiais, daržovėmis bei atsineštiniais patiekalais. Na, o meninės sielos mokytoja  Olė Kajėnienė nuo stalų nuėmė medžiagines staltieses ir užtiesė juos popierinėmis. Kodėl? Tam, kad ant jų galėtų lengvai... nupiešti lėkštutes, šaukštus, šakutes. Tai buvo ne tik stebėtinas, bet ir nepakartojamas reginys. Paskui Olė padabino puodukus dangiška-balta spalva ir išdėliojo jų tiek, kiek buvo tąkart dalyvių.

Tuo tarpu Kęstutis Palenčius su Petru Rakicku laužavietėje užkūrė laužą. Kęstučio atgabentos beržinės malkos buvo tokios sausos, tad vargti neteko. Ugnies liežuviai kaip mat apgaubė didžiulį katilą, kuriame kunkuliavo „šiurpa“. Sriubą antrą sezoną verda Zofija Laurinėnienė, o jai išradingai talkina ir kontroliuoja Olė Kajėnienė. Ji tąkart, dėdama sriubon sviesto, vadovavosi liaudies išmintimi, jog „sviestu košės (ir sriubos) nepagadinsi“.  Lauže įvyniotos į folgą buvo kepamos bulvės su lašinukais.

Visi buvo užimti ir turėjo ką veikti. Tad besidarbuojant, laikas  žaibiškai lėkė. Netrukus iš miško atžingsniavo grybautojai. Jų krepšiuose puikavosi baravykai, lepšiai, voveraitės, rudmėsės, ūmėdėlės bei kitokie grybai. Nagi, kas jų prirovė daugiausiai? Išskirtinių nebuvo. Beliko pasitelkti fantazijas ir sukurti kompozicijas. Tai padaryti stengėsi kiekvienas. Vieni išdėliojo juos samanose, kiti lapuose, treti uogienojuose. Tad rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Reginos Slabadienės padėkas gavo visi grybautojai.

Darbščioji menų mylėtoja Honorata Vicko pakvietė norinčias moteris pasidaryti rožių. Ji parūpino joms priemonių. Tai buvo lengva padaryti, nes įvairiausių medžių lapeliai, uogos, šakelės tiesiog buvo ranka pasiekiamos. Tiesa, rožių gamybos norėjo išmokti ir vyrai. Tačiau stipriosios lyties atstovai nutarė ne gaminti, o veikiau „nuraškyti“ jas. Rožių gaminimo meistrė Honorata edukacinėje pamokoje įkvėpė meilę rožei ir visos dalyvės lengvai pasigamino rudeniškas nevystančias gėles.

Susėdę pavėsinėje už rudeniškai išpuoštų stalų, pirmiausia visi gardžiavosi „šiurpa“. Po to dalijomės kitais valgiais bei gėrimais ir diskutavome apie tai, kad ignaliniečiai, o ypač neįgalieji,  moka kurti džiaugsmą ir jame gyventi. Jie sugeba  vertinti savo krašto grožį. Juolab, kad kiekviena diena jau mums tampa gauta dovana. Todėl reikia dėkoti likimui ir džiaugtis ja.

Nekreipiant dėmesio į tai, kad viena mūsų grybautoja  Šakarvos-Palūšės  miškuose, rinkdama grybus, buvo pasiklydusi (mat ją nuviliojo neįprasti žolynai), pusdienis, praleistas įvairiomis spalvomis pasirėdžiusioje gamtoje, teikė vilčių, energijos, traukė šypsenas iš dalyvių lūpų. Tada tikrai norėjosi pakilti virš kasdienybės, panirti į čia pat esančio Šakarvos ežero bangų glėbį ir pritarti Petro Panavo eilėms, kad geriausias metas, žinoma, ruduo.

Elena Mudėnaitė

  • Pelėda Paulė kviečia vaikus į knygų, žaidimų ir džiaugsmo pasaulį

Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka vis plačiau apima visas miesto kultūrinio gyvenimo sritis. Knygų pristatymai, parodos, Trečiojo amžiaus universiteto veikla, klubų renginiai, įvairūs projektai, skirti miesto bendruomenei kultūrinti, šviesti ir informuoti... Atėjo laikas užsiauginti tos veiklos kūrėjus ir vertintojus. Nuo pačių mažiausių. Sakysite, Vaikų literatūros skyrius bibliotekoje yra. O patiems patiems mažiausiems kas? Kur eiti su pačiais mažiausiais ignaliniečiais? Juk lietus vis lyja, orai vėsta. Noris po stogu, kai nešviečia saulė. Tik – ne po bet kokiu! Nuo šiol patys mažiausieji laukiami “Pelėdos Paulės skaityklėlėje”!

Tad ir buvo tą dieną šventė, kuria pasidžiaugti atėjo ne tik valdžios atstovai, darbus vykdę statybininkai, smalsesni ar suinteresuoti ignaliniečiai, bet ir Ignalinos mokyklos „Šaltinėlis“ vaikai – geriausi to, kas skirta vaikams, vertintojai. Bet prieš praeinant pro spalvingais balionais papuoštus vartus reikėjo ir pakalbėti, ir šį bei tą padaryti. Prie simbolinės juostelės su žirklėmis rankose išsirikiavo svarbiausi tos šventės asmenys: Ignalinos rajono savivaldybės viešosios biblioteos direktorė Loreta Aleknienė, UAB „Meleksas” atstovas Albinas Alesionka, Ignalinos rajono meras Henrikas Šiaudinis, Ignalinos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Donatas Mačys ir  Investicijų, planavimo ir turto valdymo skyriaus vedėjas Vidmantas Čepulėnas. Kadangi artimiausia bibliotekos kaimynė – klebonija, spalvingoje, šurmulingoje šventėje pasirodė ir Ignalinos parapijos klebonas Vidas Smagurauskas. Jis pirmasis žengė į naująsias patalpas ir jas pašventino. Dovanų skaityklėlei paliko Maldų knygelę.

Sugužėjusius į skaityklėlę pasitiko jos šeimininkė – Pelėda Paulė (bibliotekininkė Lina Staliauskienė). Bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, pristatydama naująsias patalpas, pasidžiaugė, kad čia vaikai atras daug įvairių lavinančių žaidimų, planšetinių kompiuterių, žaidimų namelį, kitas vaikams įdomias erdves, skaitymo kampelius.

Savivaldybės administracijos Investicijų, planavimo ir turto valdymo skyriaus vedėjas Vidmantas Čepulėnas susirinkusiems pasakojo, jog nuo idėjos gimimo iki atidarymo šventės praėjo metai, todėl labai džiugu matyti tokį gerą rezultatą. 

- Per metus žodis virto kūnu, - taip reziumavo savo kalbą Vidmantas Čepulėnas.

Žinoma, dieviško stebuklo tam neužteko. Kaip pratęsdamas Vidmanto Čepulėno kalbą sakė to paties skyriaus vyr. specialistas Rytis Kajėnas, daugiausiai padirbėjęs prie dokumentų tvarkymo, prireikė per 70  tūkstančių eurų (iš kurių 60 tūkst. eurų – Europos regioninės plėtros fondo lėšos), kad naujai suspindėtų sienos, lubos, grindų danga, kad būtų pakeisti laiptai, įrengtas elektrinis kopiklis,skirtas neįgaliesiems, sanitarinis mazgas, supirkti baldai, kompiuterinė įranga, įvairūs žaidimai. Gal kam patiks žaisti ir su Ignalinos rajono mero Henriko Šiaudinio ta proga atneštu ir padovanotu dideliu pliušiniu šuneliu. Taigi skaityklėlė dabar jau turi ir sargą!

Su dovanomis atėjo ir statybos darbus atlikusios UAB „Meleksas” atstovas Albinas Alesionka. Jis būsimiems skaityklos lankytojams dovanojo įvairių piešimo priemonių. Ir, žinoma, džiaugėsi kartu su visais atėjusias, mat sakė, jog tokiuose darbuose statybininkai džiaugsmą patiria dukart: kai laimimas darbų konkursas ir kai baigiami darbai.

Vaikams džiaugsmas tebus begalinis. Jau pirmąją dieną jie smalsiai apžiūrinėjo žaislus, drauge su vyresniaisiais pasiskirstę į komandas dalyvavo pirmojoje viktorinoje, vaišinosi saldainiais. Atsidėkodami visiems, kas mintimis, projektais, darbais, pirkiniais sukūrė jiems, tikėkimės, labai reikalingą skaityklėlę, deklamavo eilėraštukus, dainavo daineles. Pelėda Paulė buvo laiminga ir kvietė būsimiems susitikimams. O paskui dar sustojo visi ratu, susikibo už rankų - dideli ir maži, valdžioje esantys ir būsimą pasaulį valdysiantys - kad pajustų vienas kito artumą ir ratu siunčiamų rankų paspaudimų šilumą.

Tarp kitko, kaip pasakojo bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, mažųjų skaityklėlės “šeimininkė” buvo renkama konkursu. Nutarta, jog tai bus Pelėda, nes kiekvienas vaikas žino, jog ji – išminties simbolis. O Paulės vardu ji pavadinta dėl to, kad vaikams būtų nesunku atsiminti, lengva ištarti. Visiems, šventėje nebuvusiems, mažųjų skaityklėlėje dar neapsilankiusiems, verta priminti, kad Pelėda Paulė laukia pačių mažiausių ignaliniečių pirmadienį-penktadienį nuo 10 iki 18 valandos, o  šeštadieniais - nuo 10 iki 16 valandos.

Mamytės, tėveliai, močiutės, seneliai, jei pristigote namuos žaislų ar knygučių, jei neišmanote, kuo dar sudominti savo augantį stebuklą, susiruoškite į biblioteką – vaikams įspūdžiai ir gerai praleistas laikas čia garantuotas. (Į skaityklos patalpas galima patekti iš šoninio, kairiojo, kiemelio pusės.) Ir nebus liūdnas ruduo, nes čia vaikai tikrai nenuobodžiaus (jūs gi įvertinsit, kuo gali virsti 70 tūkstančių eurų!).

Vida ŽUKAUSKAITĖ
  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2017-10-16 09:19:26
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata


Savaitės klausimas
Ar naudojatės elektroninėmis paslaugomis?
Taip
Ne
Rezultatai
Balsų: 55 žmonių
Pasiūlykite savo klausimą

 
 


 


 






 

 

 


 
 


 


  
 
 
 

 




 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.