Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 92, 2017 m. gruodžio 9 d.


  • Plius - Minus

 

Kadangi Lietuva – ne tik drąsi šalis, bet ir stebuklų laukas, mums net nereikia laukti Kalėdų, kad galėtume aikčioti iš nuostabos. Taigi dar tik gruodžio pradžia, o stebuklų – į valias. Tiesa, jie skirti išimtinai suaugusiems.

Dar nenutilus kalboms apie nuotolinę referentę Mileną, paviešintos ir kitų nuotolinių, valstiečiams patarnaujančių klasiokų, bendražygių, jų sūnų pavardės. Valdžios institucijos – kaip čigonų (romų) taboras: užtenka vienam čigonui kaime namą nusipirkti, tuoj visas kaimas žirgus balnoja, laužus kuria, dainas dainuoja – senbuviams vietos nelieka. Tempdami savus į valdžios įstaigas, valdininkai tik įrodo, kad ten būti gera – argi savam pikta linkėtų.

Mūsų išrinktieji toliau mažina atskirtį. Štai padidino bazinį dydį, pagal kurį skaičiuojamas biudžetininkų, valstybės tarnautojų, pareigūnų, teisėjų ir politikų atlyginimas. Kitąmet šis dydis sieks 132,5 euro – 2 eurais daugiau nei šiuo metu. Sakot mažai? Finansų ministerijos duomenimis, norint pareiginės algos bazinį dydį padidinti vienu euru, iš valstybės biudžeto reikia skirti daugiau kaip 21 mln. eurų. Padauginkit...

Kita tiek prireiks planuojamam prokurorų algų padidinimui. Tiems jau kai duos, tai duos: kam penkis, kam ir devynis šimtus prie algos pridės. Sako, optimizavosi, sutaupė. Premjeras prokuratūrą net nurodė kaip pavyzdį kitoms institucijoms. Gerai, kad tvarkosi, kad taupo. Štai ir išlaidų nusimato: 46 metų verslininkas Vaidas Šimaitis pateikė valstybei 25 mln. eurų ieškinį. Tokią žalą jis teigia patyręs dėl prokurorų veiksmų, sužlugdžiusių jo verslą. Jei verslininkas bylą laimės, įvyks pirmas stebuklas. Po jo – ir antrasis: prokurorų darbo broką apmokės valstybė (mokesčių mokėtojų pinigais)! O kiek tokio valstybinio broko jau apmokėta iš biudžeto? Stebuklų laukas!

Nejau dar nesupratote, kad atskirtį valdininkai mažina tik tarp savęs ir panašų darbą ekonomiškai stipriose Europos valstybėse dirbančių? Kas, kad didžioji Lietuvos gyventojų dalis dirba už minimalų atlygį, labai tolimą europiniam. Maža to: „Sodros“ duomenimis, pernai Lietuvoje buvo net 168 tūkst. oficialiai dirbančių, tačiau ir minimalaus šalies atlyginimo negaunančių asmenų. Valdžia stebisi: „Kaip išgyvena?” Ir pati atsako: „Šešėlis“. O gal – kuo patys kvepia, tuo kitus tepa? Juk didesnio šešėlio, koks kaip džinas sulenda į brendžio dėžutę, dar nematėme. Kuo ne stebuklas?

Tai vis dar laukiat Kalėdų?

 

Vida Žukauskaitė

  • Ignalinos kredito unijos metai verti 20 milijonų eurų

Kai prieš penkiolika metų Ignalinos kredito unija paskelbė apie savo veiklos pradžią, sunku buvo patikėti, kad kažkoks vietinis iniciatyvių moterų įsteigtas bankelis atsilaikys prieš solidžius tuomet Ignalinoje veikiančius DnB ir Swedbanką. Atsilaikė. Įgijo autoritetą ir pasitikėjimą. Lapkričio pabaigoje, švęsdamos šį paauglišką jubiliejų, IKU darbuotojos ir aktyvas galėjo pasidžiaugti gražiais pasiekimais finansų srityje.

„Romnesos“ restorane susirinko Ignalinos kredito unijos darbuotojai ir pajininkai, unijos valdybos nariai, klientai, tarp kurių daugiausia rajono ūkininkų, rajono meras Henrikas Šiaudinis, Seimo nariai Gintautas Kindurys ir Vytautas Rastenis. Šnarėjo įrištos dovanos, kvepėjo gėlių puokštės, skirtos IKU darbuotojams. Šventę pradėjo vokalinis ansamblis „Vėtrungė“ iš Didžiasalio, savo jautriais romansais suteikdamas foną vakarui, kurį vėliau smagiems šokiams „pakoregavo“ muzikantas ir dainininkas Ričardas iš Švenčionėlių.

„Žinoma, buvo nemažai rizikos, kai tik įkūrėme uniją. Tada svajojome sukaupti  20 milijonų litų aktyvų (turto). Dabar galime pasidžiaugti – Unijos aktyvai  siekia 20 milijonų eurų, paskolų portfelis perkopė 15 milijonų, indėlių turime beveik 16 milijonų eurų, pajininkų – beveik pusšešto tūkstančio“, - džiaugėsi per penkiolika metų sukaupta patirtimi ir pinigais Ignalinos kredito unijos vadovė Violeta Čeponienė.

Ji dėkojo bendradarbėms, sąžiningai atliekančioms savo darbą, Unijos valdybai, paskolų portfelio „prižiūrėtojoms“, neleidžiančioms nukrypti nuo kurso patikimai saugoti patikėtus klientų  pinigus. Dabar Ignalinos kredito unijoje dirba 25 moterys. Darbo vietų geografija labai plati: nuo Zarasų iki Pabradės. IKU kasos veikia, be jau minėtų miestų, Dusetose, Švenčionėliuose, Švenčionyse, Visagine, planuojama įsteigti dar vieną kasą Utenoje.

Viena iš Unijos steigimo iniciatorių –  Indrė Gruodienė, pakvietusi į priekį kitas prieš penkiolika metų  užsidegusias idėja įsteigti vietinį bankelį moteris – Onutę Sokolovienę, Birutę Juškūnienę, Danutę Butavičienę, Daivą Laurinčiukienę –  papasakojo pirmuosius vargus, kaip reikėjo su savo transportu važinėti po kaimus ir įkalbinėti žmones pasitikėti jomis, įnešti pirmuosius pajus. Ji pasidžiaugė, kad Unija, atlaikiusi visus pertvarkymus, yra patikimose rankose.

Sveikinimų ir kalbų buvo daug, kaip ir vaišių. Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė, apdovanojusi banko vadovę ir visas bankininkes angelėliais, linkėjo, kad ignaliniečiai aprėptų dar daugiau Lietuvos teritorijos, o svečiai iš Švenčionėlių linkėjo... nepakliūti į Lygių galimybių kontrolierės akiratį, mat Unijoje dirba vien tik moterys, todėl būtina į darbą priimti nors vieną vyrą. Ignalinos bankininkes sveikino rajono meras Henrikas Šiaudinis, pasidžiaugęs jų darbo rezultatais, dėkojo už kokybišką gyventojų ir įstaigų aptarnavimą. Seimo nariai irgi atvyko su dovanomis.

Daug šurmulio sukėlė loterija, kurią parengė iš savo aktyvų Ignalinos kredito unija. Visi bilietai buvo laimingi: kas nelaimėjo televizoriaus, mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių, elektrinių virdulių ar elektroninių svarstyklių, tie gavo paguodos prizus: puodukus kavai su IKU palinkėjimais ir padėkojimais.

Ilgai dar tą vakarą skambėjo muzika  ir sukosi poros šokio ritme, bendravo tarpusavyje, dėliojo rytdienos planus, o pirmadienį Ignalinos kredito unijos bankininkės, išsibarsčiusios po savo darbo vietas ne tik Ignalinoje, bet ir aplinkiniuose rajonuose,  vėl palinko prie kreditų-debetų skaičių. Be kruopštaus darbo milijonai patys neateina. Net pas bankininkus.

Laima Miliuvienė

 

  • Ignalinos miškų urėdijos miškininkai vėl dovanos Kalėdas

Generalinės miškų urėdijos, Aplinkos ministerijos ir visų 42 miškų urėdijų organizuojama tradicinė akcija „Parsinešk Kalėdas į savo namus“ – tai vienas iš gražiausių ir labiausiai pavykusių miškininkų bendruomenės renginių. Kiekvienais metais į šakų dalinimo vietas suplūsta tūkstančiai žmonių.

Akcija ypač džiaugiasi senjorai ir mažiau uždirbantys žmonės. Parnešę namo miškininkų dovanotą žaliaskarės šaką, sutaupytus pinigėlius jie gali išleisti artimųjų dovanėlėms ar šventinėms vaišėms.

„Ši akcija neturi jokio komercinio prieskonio. Dovanodami kruopščiai atrinktas ir planingai nugenėtas  eglių šakas, norime suteikti žmonėms tikrą kalėdinį džiaugsmą, dalintis gerumu, viltimi, tikėjimu. Labai smagu gauti dovaną, bet kokį malonumą patiri, matydamas žibančias akis ir dėkingumo šypsnį, kai tą dovaną įteiki pats! Vykdydami šią akciją, atliekame ir kitą, ne mažiau svarbią misiją – mokome žmones saugoti gamtą. Džiaugiamės, kad per pastarąjį dešimtmetį nelegalių eglučių kirtimų atvejų žymiai sumažėjo. Ir jei mes savo kukliu indėliu prisidėjome prie šių rezultatų, tuomet širdis tiesiog dainuoja! “ – sako generalinis miškų urėdas.

Kaip „Naujai vagai“ sakė Ignalinos urėdijos urėdas Alfredas Aškelėnas, prie akcijos ir vėl prisidės Ignalinos miškų urėdija. Jis kviečia žmones palaukti iki gruodžio 20-osios, neskubėti kirsti eglučių ar dairytis jų prekybos centruose – gal pakaks jų dovanojamos eglės šakos.

- Šiemet ir vėl gražių šakų ieškosime Didžiagiryje, Vaišniūnų girininkijos miškuose, - sakė urėdas ir pridūrė: - Šiemet eglės derėjo, tad pasistengsime atvežti jau pačios gamtos papuoštų šakų – su kankorėžiais. Manome, kad jų atvešime ne mažiau nei pernai, tad visiems tikrai užteks.

Primename, akcija prasidės visoje Respublikoje vienu metu – gruodžio 20 dieną 13 valandą. Ignalinoje miškininkai miesto gyventojų lauks Laisvės aikštėje.

Ateikite ir parsineškite Kalėdas į savo namus!

  • “Jei yra valstybės siena, vadinasi, ir valstybė yra”

Taip sakė Pasieniečių mokyklos vadovas Vytautas Strolia, buvęs pirmasis  Ignalinos užkardos, įkurtos 1990 m. lapkričio 19 d. ir įsikūrusios Ignalinos rajono statistikos skyriaus patalpose nuomojamame kabinete, vyresnysis instruktorius penktadienį įvykusiame VSAT Ignalinos rinktinės šventiniame minėjime, skirtame rinktinės dvidešimtmečiui.

Į šventę Ignalinos kultūros ir sporto centre susirinko pasieniečiai, pasienio tarnybos veteranai ir pirmieji vadai, atvyko VSAT vadas generolas Renatas Požėla, Seimo narys Gintautas Kindurys, Ignalinos, Visagino ir Zarasų rajonų merai, Švenčionių rajono savivaldybės atstovai, Latvijos Medumi  ir Baltarusijos Polocko ir Smorgonių pasienio tarnybų pareigūnai, kolegos iš kitų Lietuvos rinktinių.

Renginio vedėjai priminė Ignalinos rinktinės kūrimosi istoriją. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, tapo svarbu saugoti savo valstybės sienas.  Keliais mėnesiais anksčiau nei Ignalinoje, tais pačiais 1990-aisiais metais buvo įsteigta užkarda ir Švenčionyse, kurios instruktoriumi paskirtas Algirdas Jasiulionis, vienintelis tuo metu gynybinės paskirties darbuotojas. Ši užkarda vėliau buvo reorganizuota į dvi – Švenčionių ir Adutiškio – užkardas. 1992 m. rugsėjo 25 d. kaip specializuoto mokymo centro sudėtinė dalis savo veiklą pradėjo Visagino pasienio mokomoji užkarda. Vadu tuomet buvo paskirtas Vladas Beržanskas. Šis padalinys organizavo priskirto 54 kilometrų sienos ruožo apsaugą ir tuo pačiu mokė jaunus karius, atvykusius į Mokymo centrą.

Ignalinos rinktinės veiklos pradžia laikomi 1997-ieji metai. Pasienio policijos departamento prie LR VRM įsakymu tuometinės Vilniaus pasienio policijos kontrolės punktų rinktinės buvo reorganizuotos ir įsteigtos trys – Visagino (vėliau pervadinta į Ignalinos), Vilniaus ir Varėnos pasienio policijos rinktinės. Tuomet  Visagino rinktinės štabą priglaudė Visagino pasieniečių mokykla. Rinktinės vadu nuo 1997 m. gegužės 1 d. buvo paskirtas Vladas Beržanskas. 2000 m. lapkričio 15 d. persikėlė į rekonstruotą buvusios  vidurinės mokyklos pastatų kompleksą Ignalinoje. 2001 m. gegužės 1 d. Pasienio policijos departamentą reorganizavus į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, Ignalinos rinktinė tapo VSAT prie LR VRM padaliniu.

VSAT vadas, generolas  Renatas Požėla sveikino Ignalinos rinktinės pasieniečius su jubiliejumi, linkėjo ištvermės ir kantrybės saugant dabar jau ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos rytinę sieną ir priminė dar vieną sukaktį – Rinktinės jubiliejus sutapo su Ignalinos rinktinės vado Sauliaus Tamulevičiaus vienerių metų tarnyba šiame krašte.

„Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, pareiga užtikrinti apsaugą dar labiau sustiprėjo. Pasieniečių buvimas šiame krašte gyventojams naudingas – sustiprintas dėmesys suteikia saugumo jausmą. Pamatę trispalvę, ypač džiaugiasi nukentėjusieji nuo okupacinių režimų, - sakė Seimo narys Gintautas Kindurys. – Linkiu pasieniečiams ramios tarnybos, linkiu, kad būtų kuo mažiau sienos pažeidimų“.

Pasieniečių veikla pakraščio Lietuvoje džiaugėsi ir Ignalinos meras Henrikas Šiaudinis:

„Uniformuoti žmonės įneša tvarkos. Smagu, kad apie šią rinktinę nesame girdėję blogų atsiliepimų, kai kitose pasitaiko įvairių nusižengimų. Ačiū, kad bendraujat su gyventojais, jie jaučiasi saugūs ir žino, kad visada prireikus padėsit ar apsaugosit“.

Visagino merė Dalia Štraupaitė savo kalboje nuolat kartojo žodį „ačiū“ pareigūnams, garbingai atliekantiems savo pareigą, juolab, kad Visagine pasieniečių yra saugomas ypatingos svarbos objektas – atominė elektrinė, dėkojo Ignalinos rinktinės vadui Sauliui Tamulevičiui, kad jis bendradarbiauja su savivaldybe, kad mokyklose buvo suorganizuoti Pasieniečių būreliai, ir apdovanojo sąžiningai atliekančius pareigą saugoti Lietuvos valstybę.

Su dovanomis į šventę atvažiavo ir Zarasų meras Nikolajus Gusevas bei Švenčionių rajono savivaldybės atstovė, perdavusi mero Rimanto Klipčiaus sveikinimus, kitų Lietuvos pasienio tarnybos rinktinių vadai, Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Olegas Kovalevskis, Utenos apygardos prokuratūros vyr. prokurorė Nida Grunskienė.  Pasveikinęs Ignalinos rinktinės pareigūnus su dvidešimtmečiu, Ignalinos rajono policijos komisariato viršininkas Dainius Šidlauskas perdavė Lietuvos policijos generalinio komisaro Lino Pernavo padėkas už bendradarbiavimą ir dovanėles Ignalinos rinktinės paqreigūnams Giulnarai Steponėnienei, Artūrui Jatuliui ir Vladimirui Sidorenkai.

Bendras veiklas, koplytstulpių statymą trijų valstybių sankirtoje Liudvinave priminė ir kolegos iš Latvijos bei Baltarusijos. Jie akcentavo, kad malonu bendradarbiauti su savo profesiją gerai išmanančiais Ignalinos rinktinės pasieniečiais, kad įvairių susitikimų metu jie semiasi patirties iš Lietuvos pareigūnų.

Pirmuosius pasieniečių tarnybos metus prisiminė Vladas Beržanskas, Ignalinos rinktinei vadovavęs dešimt metų, o prieš tai buvęs Visagino pasieniečių mokymo centro ir užkardos vadu.

„Kai pradėjom tarnybą, jokių sienų nebuvo. Įeidavom į Baltarusijos teritoriją, jie – pas mus. Vaikščiojom su kirvukais ir žymėjom sieną. Buvo atvejų, kai net traktoriais baltarusiai įvažiuodavo į Lietuvos teritoriją ar Lietuvos ūkininkai suardavo laukus net svetimoje teritorijoje, grybautojai užklysdavo, net straigtasparnis buvo įskridęs. Visokių nuotykių pasitaikydavo. Gerai, kad dažniausiai tai būdavo nepiktybiški sienos pažeidimai. Tokia buvo pradžia“, - pasakojo į užtarnautą poilsį pasitraukęs buvęs Ignalinos rinktinės vadas.

Prisiminimais dalijosi ir pirmasis tuometinės Ignalinos užkardos vyresnysis instruktorius Vytautas Strolia, dabar Pasieniečių mokyklos Medininkuose vadas.

„Kai žymėjom pasienio ruožą, rajono meras Bronis Ropė mus vis stabdė: žymėkit kuo mažesnį ruožą, juk tuo paženklinimu apribosite čia gyvenančių žmonių teises. Žadėjom: nieko mes neribosim, tiesiog nustatysim tvarką. O jis ir sako: jumis aš tikiu, o štai po jūsų ateis kiti ir pritaikys kitus reikalavimus pasienio zonoje, - taip kalbėjo apie daugiau nei dvidešimties metų senumo įvykius Vytautas Strolia ir apibendrino pasieniečių veiklą: - Jei yra valstybės siena, vadinasi, ir valstybė yra“.

Laima Miliuvienė

  • Kryžius primins daugiau nei prieš tris šimtus metų mirusių nuo maro aukas…

Praėjusios savaitės antradienį Ažvinčių girioje šalia Laukstenių kaimo Ignalinos rajono prestižinės Miko ir Kipro Petrauskų premijos laureato, visuomenės veikėjo Rimanto Klimo iniciatyva pastatytas ir pašventintas kryžius 1709 -1711 metų maro aukoms atminti. Tądien Lauksteniuose buvo pagerbtas ir Erškėčio kuopos partizanų atminimas bei prie lentos su išskaptuotais Maironio žodžiais „Apsaugok, Aukščiausiasis, tą mylimą šalį, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai“ prisimintas lietuvių tautos dainius – eilėmis, dainomis ir žodžiais.

Renginys Laukstenių kaime prasidėjo vėliavos pakėlimu ir „Tautiškos giesmės“ sugiedojimu. Į jį atvyko nemažas būrys aplinkinių kaimų gyventojų, rajono meras Henrikas Šiaudinis, mero pavaduotojas Laimis Ragaišis, Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas, Vaišniūnų girininkas Stanislovas Kasperavičius, kuriam ir buvo patikėta nešti vėliavą, kai susirinkusieji patraukė link kryžiaus pastatymo vietos. Ošė išlakios Ažvinčių girios pušys, tarsi saugodamos prieš daugiau nei tris šimtus metų mirusių nuo maro ramybę, suteikdamos įvykiui sakralumo. Kaip sakė Rimantas Klimas, bendru sutarimu Ignalinos urėdija paretino girios kvartalą, tik palei kryžių paliko keliolika pušų. Tai jau ne tos pušys, kurios liudijo mirštančių kančias, tai jau naujai išaugę medžiai, o iškirstose vietose miškininkai pažadėjo vėl pasodinti jaunų pušelių, kad suformuotų gražią teritoriją.

Ceremoniją prie Gintaro Černiaus pagaminto kryžiaus  pradėjo dūdmaišio melodija, kurią šiuo senoviniu muzikos instrumentu išgavo žemaitis Jonas Srėbalius. Dūkšto, Gedžiūnėlių ir Kazitiškio klebonas Sigitas Grigas ir daug metų Kazitiškyje Dievui ir žmonėms tarnavęs kunigas Jonas Kardelis pašventino kryžių.

„Prieš tris šimtus metų siautusį marą Bažnyčia vadina Dievo bausme, - sakė kunigas Sigitas Grigas. – Už kokias nuodėmes ji buvo pasiųsta žmonėms, sunku pasakyti. Ir dabar sulaukiame Dievo bausmių, tik gal kitomis formomis. Ne veltui sakoma: Dieve, gelbėk mus nuo karo, bado ir maro“.

Kokia tai buvo baisi liga, priminė Kikežerio (Mielagėnų seniūnija) kaimo gyventojo Mindaugo Milinavičiaus perskaityta ištrauka iš Ievos Simonaitytės romano „Aukštųjų Šimonių likimas“. Vyrų kvartetas – Rimantas Klimas, Mindaugas Milinavičius, Jonas Srėbalius ir Benediktas Martinkėnas iš Didžiasalio (Ignalinos seniūnija) sugiedojo giesmę, o visi susirinkusieji, susikibę rankomis , sukalbėjo maldą.

Kai prie kryžiaus buvo padėta gėlių, eisena patraukė prie netoliese esančio paminklo žuvusiems Erškėčio kuopos partizanams atminti. Čia prisiminimais apie brolių partizanų žūtį dalijosi Ona Laurinėnienė, pasakojo, kaip ją tardė enkavedistai ir tikėjosi išgauti daugiau žinių apie partizanus. Prie šio paminklo irgi buvo padėta gėlių, skambėjo vyrų kvarteto dainos. Rimantas Klimas ragino žmones nepraeiti tyliai pro šalį palei naujai pastatytą kryžių ir paminklą žuvusiems partizanams, o nusilenkti jų atminimui ir sukalbėti maldą.

Trečioji renginio dalis – Maironio 155-ųjų metinių paminėjimas. Beje, šiemet  poetas nepelnytai pamirštas. Priminęs šiek tiek vyskupo biografijos, Rimantas Klimas išsakė versiją,  jog galbūt Tauragnų – Breslaujos vieškeliu  Maironis yra važiavęs pas jam artimą žmogų prie Drūkšių ežero (juk yra poeto eilėraštis, kuriame minimi Drūkšiai!) ar į Vidiškes.

„Dabar galime tik spėlioti, koks tai buvo žmogus: gal toks pats Dievo tarnas, kaip ir poetas, gal moteris. Kuriuo keliu galėjo važiuoti Maironis, irgi ne visai aišku. O gal šituo, pro Laukstenių kaimą?“ – spėliojo Ignalinos krašto patriotas.

Mindaugas Milinavičius perskaitė Maironio eilėraštį, visi padainavo dainų Maironio žodžiais. Pagąsdinti žvarbaus vėjo, visi vėl susirinko Rimanto Klimo „karalystėje“ – taip jis vadina savo sodybą, kluone-muziejuje  „Kaimo atmintis“,  kur laukė suneštinės vaišės, karšta žuvienė. Vėl buvo skaitomos eilės, dainuojamos dainos.

 

Laima Miliuvienė


  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2017-12-12 16:03:01
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata


Savaitės klausimas
Ar dalyvaujate kalėdinėse labdaros akcijose?
Taip
Ne
Kartais
Rezultatai
Balsų: 60 žmonių
Pasiūlykite savo klausimą

  


 


 


 






 

 

 
 



 
 

 

 


  
 
 
 

 




 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 
© Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.