Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 79, 2018 m. spalio 20 d.


  • Plius - Minus

 

Vis dar gėrimės auksiniu rudeniu. Betgi kokią vasarą apturėjom! Ir spalį! Kaip televizijos žinioms sakė Ignalinos rajono savivaldybės tarybos narys sinoptikas Vytautas Sakalauskas, toks spalis buvo tik prieš šimtą metų – 1918 metų spalio 15-ąją aukščiausia oro temperatūra siekė 15 laipsnių šilumos, o šiemet rekordas buvo sumuštas: spalio 15-ąją vidutinė dienos temperatūra pakilo iki 18 laipsnių šilumos. Panašios buvo net septynios spalio dienos iš eilės. Tai bent bobų vasara!

Šiemet šimtametė Lietuva sumušė dar vieną rekordą. Paskaičiuota, kad žemiau skurdo ribos jau gyvena apie 30 procentų Lietuvos gyventojų. Penktadienį ir šeštadienį „Maisto bankas“ organizavo maisto produktų rinkimo akciją. Pirmoji šią akciją pradėjo Prezidentė: parduotuvėje į vežimėlį prisikrovė prekių už 60 eurų ir laimingai šypsodamasi kvietė kitus dalintis. Žinoma, žmonės pirks ir pildys „Maisto banko“ vežimėlius, be televizijos kamerų, be skambių kvietimų – skurdesniems negu jie patys, nes tik jie geriausiai žino, ką reiškia skurdas. Spaudoje pasigirdo siūlymų maisto rinkimo akciją vadinti visų Lietuvos valdžių Gėdos diena. Nuolat kleketuojančių apie skurdo mažinimą fone  Lietuvoje jo vis daugėja. Brangstanti elektra, šildymas, renovacijos kaštai greitai suvalgys menkus atlyginimų (kalbu ne apie tuos, kurie gauna tūkstančiais), vaiko pinigų, pensijų padidinimus. Ir premjeras Saulius Skvernelis jau pritilo apie maisto prekių kainų sutramdymą...

Dabar, matyt, jam labiau rūpi kiti reikalai: kaip sausam išbristi iš balos, į kurią pats įpuolė kanceliarijai sunaikinus Vyriausybės pasitarimo, kuriame buvo svarstomas klausimas dėl duomenų iš Registrų centro suteikimo žiniasklaidai neatlygintinai, įrašus. Paprašytas Seime dėl to pasiaiškinti, įžeidinėjo kolegas, kabinosi už įstatymų, kurie neva leidžia paslėpti nuo visuomenės kai kuriuos ministrų kabineto pasiplepėjimus, turinčius įtakos mūsų jaunai demokratijai. Didelis vyras, o elgiasi kaip gerokai apšilęs vyrukas kokioje nors kaimiškoje saunoje...

Šiltos šios dienos ir profesoriui Vytautui Landsbergiui. Ne tik nuo saulės, bet ir nuo artimųjų, draugų ir kolegų šilumos – spalio 18-ąją Gabrieliaus seneliui sukako 86-eri.

Artėjame Vėlinių link. Seime sklando idėja paskelbti lapkričio 2-ąją nedarbo diena, bet kai didžiumą laiko užima parlamentarų tarpusavio rietenos, nežinia kada ši idėja taps įstatymu. Beje, eidami tvarkyti kapų, būkite budrūs: vagys mėgsta pasinaudoti žmonių užmaršumu net kapinėse...

 

 Laima Miliuvienė

  • Ignalinoje žydės lelijos!

Kaip jau buvo rašyta „Naujoje vagoje“, rajono kultūros darbuotojai ėmėsi iniciatyvos Ignaliną paversti lelijų miestu. Pirmadienį imtasi darbų. Rytą prie legendinės skulptūros „Ignas ir Lina“ atėjo grupė miestelėnų su lelijų svogūnėliais, kurie ir buvo pasodinti šalia pėsčiųjų tako, vedančio link tilto per Paplovinio ežerą.

 

Keturiuose žemės ploteliuose tarp žalios vejos lelijas sodino Danutė Lisauskienė, Renata Veličkienė, Loreta Aleknienė, Laima Noreikienė, Milda Raslanienė, kitos savanorės, kurias subūrė Rasa Juodagalvienė. Lelijų sodinime dalyvavo ir Ignalinos miesto seniūnas Valentinas Rumbutis.

Lelijų buvo pasodinta ir prie Ignalinos kultūros ir sporto centro bei Ignalinos bibliotekos.

Na, o kitą dieną dvidešimt penkis  raudonos, geltonos, oranžinės, juodos spalvos daugiažiedes, aukštaūges ir  žemesnes, ankstyvas ir vėlyvesnes lelijas iš savo darželio atnešė ir pasodino Ignalinos trečiojo amžiaus universiteto (ITAU) Gamtos fakulteto narė ignalinietė Valerija Cicėnienė. Ji drauge su šio rašinio autore ir ITAU lankytoja Egle pasodino jas šalia pirmadienį sodintų – centrinėje klomboje,  prie pat ežero.

Belieka tikėti, kad jau ateinančią vasarą šios gėlės  paskleis savo žiedelių grožį ir aromatą, Ignalina taps graži, kaip lelijos žiedas.

Elena Mudėnaitė

Projektas “Lietuvos pakrašty”. Praojektą iš dalies remia SRTRF.

  • Žygis po Senajį Daugėliškį ir slėpinių pilną krašto istoriją

Rugsėjo pabaigoje, dar vasariškai šviesią ir šiltą dieną Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projekto „Dvarų istorijos žadina vaizduotę“ renginys visus norinčius pakvietė keliauti į Senąjį Daugėliškį. Susirinkusiųjų laukė pažintinis žygis „Senasis Daugėliškis – užmirštoji Mindaugo Voruta?“, kurį vedė žygeivis, ilgus metus Ignalinos savivaldybėje paminklotvarkininku dirbęs, Kęstutis Čeponis. Šitas kelias galėtų būti vienas iš tų, kuriuo einančius skaičiuotume bent jau šimtais. Nes Senasis Daugėliškis apipintas ne tik legendomis, bet ir nestokoja jo senąją šlovę patvirtinanačių dokumentų.

Nors Senasis Daugėliškis visai netoli nuo Ignalinos, tarp susirinkusių atsirado tokių, kurie čia nėra buvę, o kai kas apskritai težinojo esant tik Naująjį Daugėliškį. O juk dar 1589 m. Motiejaus Strubičiaus Lietuvos žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, Livoniae et Moscoviae descriptio“ Daugėliškis (Dolgeliski), Senuoju Daugėliškiu tapęs tik XIX a. pabaigoje, žymimas greta tokių svarbių to meto vietovių, kaip Vilnius, Krėva, Anykščiai. Žemėlapyje vietovė pažymėta kaip rūmai-tvirtovė. 1603 m. kartografiniuose dokumentuose Daugėliškis vadinamas miestu. 

Taigi atradimai prasidėjo jau išlipus iš autobuso Senajame Daugėliškyje. Čia atvykstančių iš Ignalinos, Vilniaus jau laukė Daugėliškio bendruomenės nariai, Naujojo Daugėliškio seniūnas Juozas Paukštė. Būtent jis ir Kęstutis Čeponis stojos būrio priekin, palinkėję keliaujantiems puikaus žygio ir įsimintinų įspūdžių.

Senojo kaimo keliais, Virėkštos upelio ir Virėkštos ežero pakrantėmis, per kalnus kalnelius tiesėsi keliautojų maršrutas. Su stabtelėjimais. Pirmajame, ant Senojo Daugėliškio piliakalnio, vietinių žmonių vadinto „Kiškio bažnyčia“, keliavome į amžiaus glūdumas, į mūsų eros I tūkstmečio vidurį. Ir kaip čia neduosi valios vaizduotei? Kaip neįsivaizduosi čia anuomet gyvenusių buities ir siekių?

Čia renginį pradėjo projekto vadovė Laima Andrijauskienė, aktyviems projekto dalyviams priminusi, naujai prisijungusiems papasakojusi apie patį projektą, jau aplankytus Ignalinos rajono dvarus. Daugėliškio krašto bendruomenės narys Rimantas Medeišis paskaitė Aldonos Dokšienės sukurtą Daugėliškio giesmę, kuriai muziką parašė kraštietė Aldona Čeponienė. Naujojo Daugėliškio bibliotekininkė Zoja Boguško pristatė Senojo Daugėliškio istoriją, kuri neatsiejama nuo Barboros Radvilaitės, Goštautų, Rudaminų, Pacų, Chodkevičių, Pliaterių vardų.

Istorinėje literatūroje minima, kad keliu, einančiu per Senajį Daugėliškį, keliavusi rusų carienė Jekaterina II. Jos garbei kelias buvęs beržais apsodintas. Nukaršus pirmąjai medžių kartai, jų vietoje buvo sodinami nauji berželiai. Medžiai šalikelėje primindavo žmonėms carienės kelionę. Kelio atkarpos, kur beržai ilgiau kerojo, buvo vadinamos Jekaterinos keliu.

Ir ne vien rusų carienė čia keliavo. Napoleono Bonaparto žygio per Aukštaitiją metu per šimtametį eglyną Senojo Daugėliškio kaime buvo nutiestas akmenimis, ąžuolinėmis kulbėmis grįstas kelias. Seni žmonės pasakojo, kad jį nutiesė Napoleono kareiviai, kai jie ėjo Švenčionių kryptimi. Dabar tuo keliu žmonės vengia važiuoti. Sako, kas juo pasuks, tam velniai ratus numaus. Todėl tas kelias ir vadinamas ne tik Napoleono keliu, bet ir Velniakeliu.

Naujojo Daugėliškio seniūnas Juozas Paukštė pasidžiaugė projektu, sukvietusiu tiek keliautojų ir neaplenkusiu Senojo Daugėliškio. Jis prisiminė ir drauge su Kęstučiu Čeponiu kadais nuveiktus darbus šio krašto istorijai atminti.

Čia savo istorinėmis žiniomis, įdomiomis įžvalgomis pradėjo dalytis ir Kęstutis Čeponis, nuoširdžiai apgailestavęs, kad šis kraštas galėtų būti Rytų Aukštaitijos Kernave, deja, per mažai tyrinėtas, kasinėtas, daug paslapčių savo kalneliuose slepiantis. Senojo Daugėliškio piliakalnį archeologams parodė prof. P. Čibiras tik 1990 m. Ir šis piliakalnis iš viso iki šiol nėra tyrinėtas (buvo atlikta tik žvalgomoji apžiūra, atkastas negilus kultūrinis sluoksnis). Netyrinėtas kaip ir daugybė kitų greta esančių archeologinių objektų – spėjamos Goštautų pilies piliavietė ir vadinamasis Niemčiakalnis (senovinis kapinynas bei, gali būti, netgi piliakalnių grupė) ir kiti.

Kai nėra pakankamai dokumentų ar senųjų radinių, gimsta legendos, hipotezės. Kęstutis prisipažino neseniai pasiūlęs hipotezę, kad garsioji Mindaugo Voruta gal yra Senojo Daugėliškio piliakalnis! Netruko sulaukti ir piktokos, įžeidžiančios reakcijos iš save dideliais autoritetais laikančių, į neginčijamą tiesą pretenduojančių. (Kęstučio pasvarstymus, įžvalgas ta tema dar publikuosime.)

Stabtelėjo keliautojai ir ant kalno, kur, manoma, Goštautų pilies stovėta. Tą vietą žmonės ir šiandien Salele vadina. Tik štai prie Virėkštos ežero ne visur prieisi: ir tvora sustabdys, ir filmavimo kamera užfiksuos...

Dar vienas stabtelėjimas – prie Čibirų pavardės akmens. Čia apie idėją pastatyti tokį atminimo ženklą kalbėjo Birutė Čibiraitė-Biekšienė, iš Vilniaus atvykusi su seserimi Jūrate Bytautiene ir jos vyru Ramūnu Bytautu. Birutė pasakojo apie Čibirų pavardės atsiradimą, susijusį su šiame krašte gyvenusiais totoriais. Minėjo tėvą Mykolą Čibirą – agronomą, selekcininką, dėdes gydytoją, profesorių Povilą Čibirą, miškininką, dendrologą, kraštovaizdžio architektą Leoną Čibirą. Padėkojo Ignalinos rajono savivaldybei, seniūnui Juozui Paukštei, kaimynams Baušiams, Viliui ir Valentui Čibirams, kurie prieš 10 metų prisidėjo prie paminklinio Čibirų akmens statymo.

Pavardė ne tik graži. Kaip minėjo Kęstutis Čeponis, ji reiškia – mielas.

Aplankę garsias Senojo Daugėliškio vietas, žygeiviai pasuko plento link, praėjo pro Senojo Daugėliškio kapines... Laukė Niemčiakalnis. Ne kartą į jį kopęs Darius Baušys pasiūlė pasistiprinti. Tad atsivėrė vaišių krepšiai, pakvipo žolelių arbata, jaukiai nuvilnijo pirmieji kelionės po paslaptingąjį Senąjį Daugėliškį įspūdžiai.

Bet – laikas kilti! Dabar tankiu mišku apaugusi nemaža ir labai stati kalva, apsupta gilia griova, apylinkėse išsiskiria savo aukščiu. Darius Baušys jau seniai žvalgėsi į ją ir prisipažino, jog  yra pamatavęs – aukščiausioje vietoje GPS prietaisas rodė 251 m (su 5 m paklaida). Taigi Niemčiakalnis galėtų patekti į Lietuvos aukščiausių kalvų dešimtuką! Jis galimai yra aukštesnis už dabar devintąja dešimtuke esančią Tauragnų seniūnijos (Utenos rajone) Piliakalnių kalvą (247,39 m) ir išstumtų iš aukščiausių Lietuvos kalvų dešimtuko Salako seniūnijoje  (Zarasų rajone) esančią Pratkūnų kalvą (239,65 m). Tik kas apgins Niemčiakalnio garbę, kas pasirūpins pastatyti jį į pelnytą vietą? Klausimas (ne retorinis) kultūros eiliniams ir generolams, rajono valdžiai. Kai kiti tarsi iš nieko padaro (sukuria!) istoriją ir lankomus objektus, mes linkę ir patys istoriškai ir kultūriškai vertingų objektų nematyti, ir kitiems jų nerodyti. Maža to, Niemčiakalnis – privati valda!

Su savininkų žinia tos dienos žygeiviai kopė į trečią pagal dydį Ignalinos rajone kalvą. Už Niemčiakalnį aukštesnė tik Nevaišių kalva (289,69 m), esanti Lietuvos aukščiausių kalvų dešimtuko ketvirtoje vietoje, ir Ažušilės kalva (284,78), dešimtuke užimanti šeštąją vietą. Norintys užkopti į patį aukščiausią Niemčiakalnio tašką turėjo įkopti tarsi į tris kalvas: kilti, leistis, vėl kilti, leistis ir jau tik tada pagirti save, kad įveikei kalvą ir... save. Įkopė ne visi.

Niemčiakalnis nesiejamas nei su Pirmojo pasaulinio karo „germanais“ (taip buvo vadinami vokiečiai), nei su Antrojo pasaulinio karo vokiečiais. Vietovardis senas. Daugėliškėnų daugelio kartų kartotas. Niemčiakalnis – atėjūnų iš Padauguvio kapinynas. Vietinių žmonių kalva kasinėta. Rasta daug žmonių kaulų. Jie labai stambūs. Ypač ilgi galūnių kaulai. Manoma, kad tai rinktinių karių palaikai. Pasakotojai teigia, jog Niemčiakalnis priglaudė narsiausių Livonijos ordino karių palaikus. Apylinkės žmonės juos vadino „niemčiais“. Iš to kildinamas ir šios kalvos pavadinimas.

Gali būti, kad ši kalva buvo ir vadinamuoju signaliniu kalnu – prireikus nuo jo perduodavo pavojaus ženklą. Nuo Niemčiakalnio atsiveria labai gera apžvalga į Dauguvos upės pusę, už kurios buvo įsikūrę kalavijuočiai. Pro medžių proskynas ir dabar gali grožėtis plačia panorama, gali matyti už 35 kilometrų esančios Ignalinos atominės elektrinės bokštus, Vidžių bažnyčios, esančios už dviejų dešimčių kilometrų, stogus.

Ką gali žinoti, gal čia kopė ir garsioji Goštautų giminė, o ir pati Barbora Radvilaitė?!

Nebūtinai visi spėjimai, hipotezės bus patvirtinti istoriniais dokumentais, archeologiniais atradimais. Bet negali to atmesti, kol neįrodei kitaip. Juk buvo laikas, kai tikėta, jog žemė – plokščia, kol nebuvo įrodyta, jog ji – apvali. Tiesiog reikia taip labai, kaip Kęstutis Čeponis, norėti įminti istorijos slėpinius, romantizuoti nepažintus dalykus, siekti savam kraštui pripažinimo ir garbės.

Vida Žukauskaitė



  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2018-10-22 13:24:47
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata
 

  

 

 


 







 


 

 



  


 

 
 

 




 

 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.