Ignalinos rajono savivaldybė

Grožėkis, ilsėkis, pramogauk...
Biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
El. paštas info@ignalina.lt
- NAUJIENOS -
2020.07.24
Mūsų krašto kūrėjai. Režisierė Jolanta Narbutaitienė.

Režisierė, mokytoja, teatrų įkūrėja ir vadovė Jolanta Narbutaitienė – Ignalinos krašto ir Lietuvos šviesuolė, teatrinės kultūros puoselėtoja. VšĮ „Meno bangų" publikacija. 


                                                   Režisierė ir jos teatras


Šią vasarą Jolantą galima pamatyti Ignalinos gatvėmis praskriejančią elektriniu paspirtuku. Lekia ji su šypsena lyg geroji raganaitė, vėjyje besiplaikstančiais juodais plaukais ir žibančiomis akimis. Tos akys… Jos visada norėjo kažko daug ir naujo, nematyto ir paslaptingo, nuo vaikystės ieškojo giliai spindinčio… Ir tie plaukai! Juk prigimtinė jų spalva – ryškiai ugninė. Tarsi amžinos kovos ir nesusitaikymo su pilkuma ženklas. Gūdžiais tarybiniais laikais tiek daug dėl jų reikėjo iškęsti: žvilgsnių, patyčių, išskyrimo. Tuomet maža mergaitė dar nesuprato, kaip visa tai ją stiprino, kokią jėgą augino. Visą gyvenimą ši ugninga energija padėjo eiti pirmyn, siekti, kovoti, įrodinėti, kad esi „ne ryža“… Tai teatrų IKI ir SALOS įkūrėja, vadovė, mokytoja, visų svarbiausių Ignalinos krašto renginių režisierė Jolanta Narbutaitienė – viena ryškiausių ir šviesiausių mūsų asmenybių. Už savo kūrybinę ir teatrinę veiklą ji yra pelniusi „Lietuvos Šviesuolio“ vardą,  kultūrinę Miko ir Kipro Petrauskų premiją, savivaldybės apdovanojimą „Sidabrinė lelija“ – padėkomis nukabintos visos darbo kabineto sienos…Tačiau tokie kūrybingi, Dievo duotu talentu paženklintieji žmonės ne dėl apdovanojimų kuria ir dirba, o todėl kad kitaip negali.

Būsima režisierė užaugo scenos užkulisiuose

Jolantos karjera, kaip ji sako, prasidėjo Sližių kaime (Ukmergės rajonas). Čia kultūros namuose meno vadove dirbo jos mama Verutė, grojo akordeonu. Kiek save atsimena, maža mergaitė vis sėdėdavo akordeono dėkle. Ji nuolat būdavo scenos užkulisiuose, čia žaisdavo, plodavo, net užmigdavo… Kiek paaugusi ir pati ėjo į sceną: dainavo, deklamavo eilėraščius. Ir jai tas jausmas, tas dėmesys labai patiko. „Tai kas gi daugiau galėjo iš manęs būti? Mes gyvenom ant aukšto kalno, seno dvaro pastate. Ir aš atsimenu, kaip mama tempia mane į tą kalną ir neša skalbti mano prišlapintus tautinius drabužius… Sunkiai vertėmės, mama buvo priversta pakeisti profesiją ir tapo kirpėja, atvažiavom į Ignaliną, vėliau mamą išsiuntė į Didžiasalį, o aš kaip atsisėdau tam futliare, taip ir iki šiol iš jo neišlipu...“ – juokiasi Jolanta.

Didžiasalio vidurinėje mokykloje raudonplaukė Jolanta Jankauskaitė – tikra žvaigždė: mokinių taryboje ji atsakinga už kultūrinį gyvenimą, tad vaidino, statė spektaklius, vedė radijo laidas, lankė šokių būrelį. Ir suprato, kad „už viską viską pasaulyje jai įdomiau yra scena!“. Žinoma, svajojo būti aktore. Tačiau 1985 metais, kai baigė Didžiasalio mokyklą, Vilniuje nerinko aktorių kurso. Iš pradžių paviliojo Sauliaus Varno studija Šiauliuose, tačiau tai buvo vakarinės studijos ir dauguma jos narių susitiko Klaipėdos konservatorijoje. „Ir būtent Klaipėdoje aš supratau, kad režisūra yra mano!”,– sako Jolanta. Ji prisimena, kaip per visus studijų metus akis badė ant sienos kabantis Lietuvos žemėlapis su pažymėtais miestų ir miestelių teatrais. Ties Ignalina buvo balta dėmė. Jaunoji kūrėja, nors ir gavo pasiūlymą savo diplominį spektaklį statyti Vilniuje, Profsąjungų rūmuose, pasirinko gimtąjį kraštą. Ir tą baltą dėmę taip primargino, taip nušvietė, kad iš dykvietės ji virto gyva, derlinga, žydinčia teatrinio gyvenimo sala.

Festivalio „Bildučiai“ siela

Kai rudens dienos tampa trumpos ir liūdnokos, kai vis mažiau spalvų ir džiugaus šurmulio, Ignalinoje ryškiomis spalvomis nušvinta festivalio „Bildučiai“ iškabos, kviečiančios į tradicinę teatro šventę. Išgirdus Jolantos sukurtą ir pačios įdainuotą bildutišką dainelę suspurda ir vaikų, ir suaugusiųjų širdys – tiek daug tikro džiaugsmo kasmet dovanoja šis renginys. Festivalis „Bildučiai“ Ignalinoje organizuojamas nuo 1996 metų. O toks gražus ir savitas pavadinimas sugalvotas dėl pirmajame festivalyje vilkėtų apsiaustų, kurie buvo apkabinėti mažais skambaliukais. Tuomet viskas aplink linksmai skambėjo, bildėjo… Taip gimė Bildučiai! Ir prasidėjo jų nuotaikingas žygis per šventes, festivalius, konkursus. O IKI gimė taip: „Neatsimenu, kada tiksliai atsirado teatro pavadinimas. Rengėmės važiuoti į vieną festivalį ir neturėjom pavadinimo. Susirinkę visi galvojom, kūrėm, galiausiai susiginčijom ir nieko nepešę pradėjom skirstytis. Vaikai išeidami visi lyg susitarę kartojo „Iki vadove, iki vadove…“. Taip ir šovė galvon – taigi puikus trumpas pavadinimas IKI.“. Tuomet dar nebuvo prekybos centrų IKI ir šis vardas tikrai atrodė labai originalus.

 

Teatro IKI premjeriniai spektakliai Ignalinoje visada tampa dideliu įvykiu. Salė būna sausakimša, nesutalpina visų norinčių. Teatras sužimba ir beveik kaskart laureatais tampa kas dvejus metus vykstančioje vaikų ir jaunimo teatrų šventėje-apžiūroje „Šimtakojis“. Na o Jolantos išaugintas „Bildučių“ festivalis 2016 m. Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ buvo nominuotas kaip vienas iš geriausių vaikų ir jaunimo teatrų festivalių Lietuvoje. Šiais metais Pasvalyje vykusioje teatralų pagerbimo šventėje išdalinta 10 „Tegyvuoja teatras“ statulėlių. Sveikinti geriausi režisieriai, aktoriai, scenografai, festivalių organizatoriai. Režisierei Jolantai Narbutaitienei apdovanojimas įteiktas už ryškiausią scenografiją (spektaklis „Verksnių klubas“).



Praeitą rudenį „Bildučiai“ surengti jau 25-ąjį kartą, o Ikiečiai džiaugėsi 30-uoju gimtadieniu. Skambant nuotaikingai bildutiškai dainelei jubiliejus šventė ir ilgamečiai teatro bičiuliai, globėjai, rėmėjai, buvę ir esami nariai, į šventę atvykę teatrai-draugai iš Vilniaus, Alytaus, Plungės, Jurbarko, Kauno, Kretingos, Ukmergės, Troškūnų, Šiaulių, Pasvalio. Beveik du šimtai teatralų susibūrė po spalvingu „Bildučių“ skėčiu. Teatrui IKI ir jo vadovei Jolantai Narbutaitienei įteiktos Kultūros ministerijos ir savivaldybės padėkos už ilgametę prasmingą teatrinę veiklą, jaunimo ugdymą ir iniciatyvas. Žvakelės uždegtos ant didžiulio gimtadienio torto, o visi esami ir buvę teatro nariai sukviesti bendrai nuotraukai.

„Džiaugiuosi, kad Ignalina tapo teatro miestu, o mes išugdėme labai gerą žiūrovą. Teatras keičia žmones. Jie tampa kur kas atviresni, jautresni aplinkai, įgauna pasitikėjimo, drąsos reikšti savo nuomonę, o kartais tai gelbsti nuo pražūtingų gatvės pagundų. Scenoje nugyventi gyvenimai palieka pėdsakus ir žmonių gyvenimuose. Man didžiausia laimė matyti savo vaikus užaugusius puikiomis asmenybėmis. Teatras keičia ir mane. Kiekvienas naujas spektaklis, nauja medžiaga ir atradimai praturtina, atveria naujus dvasinius klodus, apie kuriuos kartais nė nenujauti…“, – kalbėjo režisierė.

Prisijaukino Aukso paukštę

2014 metais Tarptautinė teatro diena Ignalinoje paminėta itin šventiškai. 25-metį šventęs teatras IKI miestui dovanojo spektaklio pagal buvusios ignalinietės Agnės Dilytės pjesę „Atsargiai, baubai“ premjerą bei spektaklį jaunimui „Namo“. Tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis režisierei Jolantai ir Ignalinos gimnazijos teatrui IKI įteikė garbingą „Aukso paukštės“ apdovanojimą, įsteigtą Lietuvos liaudies kultūros centro. Tai aukščiausias meno mėgėjų kolektyvams skiriamas apdovanojimas. Juo įvertinta ilgametė teatrinė veikla garsinant savo kraštą, laimėjimai, profesionalus teatrinių renginių organizavimas ir svarbiausiu akcentu skiriant apdovanojimą tapęs bei didžiulio populiarumo sulaukęs spektaklis „Laumelė“. Jis išaugo iš nedidelės Marijos Baranauskienės knygelės „Laumelė“ ir poetiškai jautriai apdainavo Ignalinos krašto grožį.

Vyresniųjų Ikiečių sėkmei pasitarnavo ir jaunesnieji: Ignalinos progimnazijos teatro spektaklis „Žiebtuvėlis“, 2013 m. tapo respublikinio festivalio „Šimtakojis“ laureatu.

„Geriausias sprendimas mano gyvenime buvo tas, kad aš pasirinkau darbą provincijoje. Mes gyvenam tokiam gražiam mažam pasaulyje, kur visur gali suspėti per penkias minutes, kur pabeldus atsidaro visos durys, kur sulauki palaikymo…“,– tuomet kalbėjo režisierė. Ji dėkojo teatro vaikų tėveliams: „Jūsų vaikai baigia didelę teatro mokyklą, čia auga jautrūs žmonės, gebantys giliai jausti, matyti širdimi…“.

Net ir netapę aktoriais, tie Jolantos vaikai paženklinti meniniu amtspaudu. Galima tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi Jolantos širdis, matant buvusio mokinio, dabar profesionalaus Oskaro Koršunovo teatro aktoriaus, Eimanto Pakalkos vaidybą gimtojoje Ignalinos scenoje. Ignaliniečiams parodytas puikiai tarptautiniuose festivaliuose įvertintas O. Koršunovo monospektaklis „Pamišėlis“ pagal N. Gogolio „Pamišėlio užrašus“. Jolantos inicijuotame projekte „TEATRE auGINAME ŽMOGŲ“ dalyvavę rajono mokyklų mokiniai buvo pakviesti į susitikimą su šiuo aktoriumi, jie turėjo progą pamatyti ir daugiau profesionalių teatrų spektaklių, dalyvauti įdomiose laboratorijose, bendrauti su žinomais kūrėjais. Jolantos nuomone, kūrybingas jaunas žmogus visada yra maksimalistas ir trokšta prisiliesti prie profesionalaus meno, susitikti su panašiais į save jaunais kūrėjais, kurie savo pavyzdžiu padėtų pakelti savivertės kartelę, atsikratyti provincialumo ir kompleksų, atskleistų kūrybiškumą, drąsą reikšti savo nuomonę…

Salos visada širdy

Pirmasis Jolantos mylimas kūrybinis kūdikis – 1989 m. įkurtas mėgėjų teatras  „Salos“. Jis kasmet  dovanodavo žiūrovams po naują premjerą. Kodėl Salos?

Kaip sako režisierė, šis pavadinimas „įprasmina ne tik Ignalinos kraštovaizdžiui būdingą peizažą, bet ir kiekvieno iš mūsų, kaip unikalios ir dar neatrastos salos, asmenybės individualumą, mūsų kūrybinių ieškojimų salas ir saleles bei teatro, kaip atskiros salos būtį, kur bendraminčiai randa prieglobstį nuo atšiauriausių kasdienybės vėjų…“.

Pirmasis spektaklis buvo Jolantos diplominis darbas – gilus ir sudėtingas – J. Glinskio „Kingas“. Kaip prisimena režisierė, mokytojas Ervinas Vinkleris iš savo mokinių padėjo parinkti jaunuosius aktorius. Spektakliui reikėjo trylikos berniukų ir vienos mergaitės. Pagrindinis vaidmuo atiteko Andriui Gudoniui. Jis ir dabar vaidina. Iš tų pirmųjų dar minėti Kęstutis Žemaitis, Vladas Šišovas, Vadimas Staniulėnas – puikūs žmonės, suradę savo gyvenimo kelius ir išsaugoję kūrybingą dvasią.

„Salos“ vėliau džiugino naujais spektakliais. Sukurti ir puikiai žiūrovų sutikti T. A. Rudoko „Rotonda“ (1991 m.),  G. Mareckaitės „Eglės namai“ (1992 m.), A. Venclovos „Išeiti iš miško“ (1993 m.), S. Rannamaa „Kadrija“ (1995 m.) J. Židanavičiaus „Moterims neišsimeluosi“ (1996 m.), antrą kartą perstatytas spektaklis  G. Mareckaitės „Eglės namai“ (1997 m.), J. Glinskio „Šokantys berniukai“ (1999 m.).Teatras  dalyvavo „Atspindžių“ šventėse, festivaliuose. Ryškiausias teatro pasiekimas yra dalyvavimas Lietuvos mėgėjų teatrų apžiūros – šventės „Atspindžiai – 97“ baigiamojoje šventėje Vilniuje, kur turėjo garbės vaidinti Jaunimo dramos teatro scenoje. Būtent šio teatro iniciatyva nuo 1996 m. Ignalinoje rengiama Kaimynų teatrų šventė.

Nuo 2000-jų 10 metų truko teatro gyvavimo pertrauka, Jolanta tuo metu nebedirbo Ignalinos kultūros namuose, užsiėmė teatro pedagogės veikla. O štai 2010 m., jai sugrįžus, „Salos“ vėl atsikūrė. Puikiai sutiktas spektaklis pagal K. Sają  „Burbulas“ (2011 m.)  buvo parodytas ne tik Ignalinos žiūrovams, bet ir festivalyje „Pienių vynas“ Skapiškyje, regioninėje „Atspindžiai – 2012“ apžiūroje Radviliškyje.

Dabar „Salos“, pasak Jolantos, vis dar širdyje, vis dar gyvuoja. Su teatro nariais nuolat susitinkama šventėse, kai kurie jų yra didžiausi režisierės pagalbininkai. Vienas tokių – teatre „užaugintas“ Marius Vilčinskas. Jolanta prisimena, kaip jis, mažas berniukas, prižadėjo režisierei, kad užaugęs pastatys jai teatrą… Ką gali žinoti, gal dar pastatys… Ir dabar jis visada šalia, talkina festivaliuose, šventėse, projektuose. Kuria puikias audiovizulines scenografijas, parenka muzikinį foną, rūpinasi įgarsinimu. „Apie Jolantą sakau, kad ji man – kaip antra mama, nes už tai, ką davė, koks esu scenoje, būsiu jai dėkingas iki gyvenimo pabaigos. Ji kaip amžinas varikliukas… Iki šiol stebiuosi, kaip per tiek metų neišsenka ta fantazija, žaviuosi, kaip ji tiksliai žino, ko nori ir to siekia… kartais susiginčijam, visgi galiausiai paaiškėja, kad ji buvo teisi…“,– taip šiltai apie režisierę pasakoja Marius, kurio viena iš daugelio veiklų – dainavimas, renginių vedimas.

Jolantai gaila, kad Ignaliną ir „Salas“ paliko labai talentingas aktorius Eimantas Ramanauskas, taip sužibėjęs „Savižudyje“. O pati skaudžiausia ir tikrai lemtinga netektis – „Salose“ vaidinusio puikaus žmogaus, draugo, mylimo Ignalinos krašto mokytojo Petro Mikšto mirtis. Jis visus paliko netikėtai, staiga, besiruošdamas išeiti į Ignalinos sceną, apsuptas savo bičiulių. „Tai buvo nepaprastas žmogus, gyveno nenurimdamas, kurdamas, visur dalyvaudamas, niekada niekam nepasakydamas „ne“… Aš ir dabar mintimis su juo pasikalbu…“,– sako Jolanta. Jos nuomone, anapilin iškeliavę didieji mokytojai, savo laiką nušvietusios asmenybės – Petras Mikštas, Irena Leleikienė, Birutė Smalienė – itin didelis praradimas Ignalinos kraštui.

Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau

Jolanta labai džiaugėsi pasaulinio lygio režisieriaus Giedriaus Mackevičiaus atminimo sugrąžinimu į Lietuvą ir į gimtąjį kraštą bei 2018 metais inicijavo jo vardo apdovanojimo įsteigimą. Režisierė prisimena, kad studijuodama Klaipėdos konservatorijoje teatro meno ji mokėsi pas Edgarą Savickį, kuris kartu su Giedriumi Mackevičiumi vaidino garsiojoje Modrio Tenisono pantomimos grupėje. Ir ji tik po daugelio metų suvokė, kad būdama pirmo kurso studentė matė Giedriaus Mackevičiaus teatro spektaklį, kai Maskvos plastinės dramos teatras gastroliavo Klaipėdoje. Tai buvo kažkas neįtikėtino, visiškai nauja teatrinė patirtis, galingas įspūdis, bet Mackevičiaus pavardė visiškai nieko nesakė.

2018 metų pavasarį Ignalinos teatro „Iki“ nariai su režisiere Lietuvos kino ir teatro muziejaus kvietimu dalyvavo tarptautiniame projekte ir Maskvos plastinės dramos teatro aktoriaus Sergejaus Lobonkovo meistriškumo pamokose. Tuomet ir sužinojo apie savo kraštietį. Šis garsus žmogus, pasaulinio garso režisierius savo gimtajame krašte ir apskritai Lietuvoje ilgus metus nebuvo plačiai žinomas. Garbingai pristatyti jo nuopelnus padėjo projektas „Lietuvos pantomima po 50 metų“. Pirmasis jo renginys įvyko 2018 m. gegužę. Tuomet ant Dūkšto mokyklos, kurią G. Mackevičius baigė 1961 metais, sienos iškilmingai atidengta atminimo lenta, aplankytas kūrėjo kapas Grybėnų kaimo kapinaitėse. Daugybė projekto renginių vyko ir Vilniuje. Tų pačių metų spalio mėnesį Ignalinos krašto muziejuje atidaryta Giedriaus Mackevičiaus gyvenimą ir kūrybą pristatanti tarptautinė paroda „Giedrius Mackevičius (1945-2008) ir jo Teatras”. Apžiūrinėdama parodos nuotraukas Jolanta kiek ilgiau stabtelėjo prie vienos jų. Ir staiga lyg žaibas trenkė! Tai buvo jos matyto ir giliai širdyje išlikusio spektaklio „Choakimo Murjetos žvaigždė ir mirtis“ akimirka… Tuomet viskas ir susidėliojo, atėjo supratimas, kad tai, kas vyksta gyvenime, vyksta ne veltui. Ji ir pati to nežinodama tapo Mackevičiaus šlovės akimirkų liudininke. Norėjosi, kad viskas nesibaigtų tais keliais renginiais, kad vėl neužsimirštų. Šioje parodoje kalbėjusi J.Narbutaitienė pažadėjo inicijuoti garbaus kraštiečio vardo apdovanojimą, kuris būtų teikiamas Ignalinoje organizuojamų teatrų festivalių dalyviams. Ir štai jau dveji metai menininko Jono Grundos statulėlė, vaizduojanti susipynusias ir aukštyn kylančias rankų plaštakas, teikiama plastiškiausius spektaklius Ignalinoje parodžiusiems teatrams. Statulėlė iškeliavusi į Vilnių, Alytų, Kretingą, Rokiškį.

2018 metais Ignalinos viešojoje bibliotekoje pristatyta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus išleista knyga „Giedrius Mackevičius (1945-2008) ir jo teatras“, kurią sudarė žurnalistė, meno kūrėja ir teatrologė Liucija Armonaitė. Savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo ir kelios dešimtys ignaliniečių. Knyga ypač džiaugėsi ir režisierė Jolanta. Kartu su jaunaisiais teatralais ji mieste organizavo gražias lėšų rinkimo akcijas.

Prisilietimas prie Miko Petrausko kūrybos

Pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autorius Mikas Petrauskas gimė Palūšėje. 2018 metais buvo minimos jo 145-osios gimimo metinės. Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dienai Ignalinos kultūros centre parodytas Lietuvos 100-mečiui sukurtas muzikinis spektaklis „Eglė Žalčių karalienė“ pagal Salomėjos Nėries poemą ir to paties pavadinimo Miko Petrausko operą. „Minint 100-metį įtraukėme visus meno mėgėjų kolektyvus, teatrų narius, visus kultūros centro kaimų filialus. Šventiniame minėjimo renginyje sumanėme meniškai pristatyti ryškiausias Ignalinos krašto asmenybes. Tai buvo ir politikai, ir karininkai, ir mokslininkai… Na, o kultūros srityje, žinoma, ryškiausi yra Mikas ir Kipras Petrauskai… Visi žinome apie Miko Petrausko „Birutę“, bet jo opera „Eglė – žalčių karalienė“ tarsi ir užmiršta. Niekada nebuvo pastatyta Lietuvoje, tik 1924 m. Bostone (JAV), joje pats kompozitorius atliko Žalčio vaidmenį. Taip ir gimė idėja. O kodėl gi ne mes?“, – prisimena režisierė.



Nuostabus miuziklo reginys Ignalinoje nepaliko abejingų. Žiūrovams dovanotas šviesus stebuklas. Tai buvo tikra širdžių ir laisvės šventė. Dauguma kalbėjo, kad tokį spektaklį gali rodyti bet kurioje Lietuvos scenoje. Režisierė naujai pažvelgė į Miko Petrausko operą, atgaivino kai kuriuos fragmentus, panaudojo jo muzikinių kūrinių, įpynė šokių, dainų, o nuostabios kalbos ir skambesio tekstą paėmė iš Salomėjos Nėries poemos. Visi su nuostaba sekė žinomo siužeto vingius ir tarsi iš naujo išgyveno vieną gražiausių lietuviškų pasakų.

Dabar režisierė sako jau dvejojanti, ar besiimtų tokio grandiozinio projekto. Gražiu reginiu džiaugęsi žiūrovai tikrai nežino, kiek pastangų reikėjo įdėti. Pirmiausia iš archyvų gaunant operos natų kopijas. Tai buvo storiausia pluoštas, į kurį žiūrint šiurpo oda. „Tai ką dabar su tuo daryti! Juk aš nemoku skaityti natų..!”,– prisimena moteris. Tačiau kai labai nori, tai ir Dievulis padeda. Žinoma, per nuostabius žmones. Didžiasalio kultūros darbuotoja, muzikos mokytoja ir dainų atlikėja Valentina Sinkevič kartu su Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos direktore Birute Paukštiene padėjo skaityti ir klausyti klavyrą. Dainų aranžuotes parengė kompozitorius iš Kauno Giedrius Misiūnas. Pagrindiniai aktoriai ir solistai (Gabrielius Talijūnas ir Eglė Ragaišytė) važinėjo į Vilnių ir mokėsi pas Ireną Novikienę. Miuziklo dalyviams buvo pasiūti labai gražūs nauji kostiumai. Spindint scenos šviesoms, ūžiant plojimų audrai, pastangos atsipirko su kaupu ir užsimiršo emocinis ir fizinis nuovargis. Dėl tokio rezultato buvo verta stengtis.

Mokosi džiaugtis gyvenimu čia ir dabar

Režisierė Jolanta Narbutaitienė jau daugiau kaip 10 metų yra Lietuvos nacionalinio kultūros centro Utenos apskrities teatro ekspertė konsultantė. Ji ir toliau režisuoja pagrindinius rajono renginius, šventes, daug širdies ir darbo įdeda įgyvendindama mokiniams ir jaunimui skirtus teatrinius projektus. Na, o jos mylimi „Bildučiai“ vėl rengiasi naujam rudeniniam festivaliui.


 

Kaip sako režisierė, kiekvienu renginiu ji vis stengiasi parodyti, kad kultūros darbuotojas vertas didesnio įvertinimo. Ne tik padėkomis, apdovanojimais, bet ir tinkamu atlygiu, kuris jam padėtų labiau pajusti kultūros mūsų valstybėje svarbą ir savo kūrybinio darbo vertę. Kaip Jolanta sako, atsijungti nuo darbo minčių sunkiai išeina, nes budėjimo režimas įjungtas net sapnuojant. O jeigu ateina išganinga mintis, galvoje tarsi įsijungia raudonos lemputės. Tuomet jau viskas aplinkui tampa nebesvarbu. Yra buvę, kad tokios būsenos nežinia kaip dviračiu kirto geležinkelio pervažą ir jau susivokė namų kieme besanti. Gal todėl, sako, ir nevairuojanti automobilio…

„Metams bėgant imi suprasti, kad visų darbų nenudirbsi ir reikia rasti laiko sau, mylimiems žmonėms, perdėlioti gyvenimo prioritetus. Mėgstu keliauti, ilsėtis gamtoje, klausytis paukščių čiulbesio, važinėti dviračiu, paspirtuku, patinka vaikščioti su šiaurietiško ėjimo lazdomis…“,– pasakoja jaunatviškumu spindinti moteris, šiandien vis labiau suvokianti ne tik gyvenimo grožį, bet ir jo trapumą. Būti čia ir dabar, džiaugtis paprastomis šeimyniškomis akimirkomis, savo namu, kiemu, gėlynu – tai vis atrandamos Jolantos gėrio pamokos kasdienybės teatre.

Linos  Kovalevskienės tekstas ir nuotraukos

https://www.menobangos.lt

 
 
Atgal   Spausdinti  
Naujienų prenumerata