Ignalinos rajono savivaldybė

Grožėkis, ilsėkis, pramogauk...
Biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
El. paštas info@ignalina.lt

Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 49, 2020 m. birželio 27 d.



  • Plius - minus

 

Karšta. Karšta žmonėms, augalams ir gyvuliams. 30-32 laipsniai karščio jau tampa norma. Aukštaitijos nacionalinio parko angusų veislės galvijus, besiganančius Pabiržės pusiasalyje palei Meironis, aplankė Jo Eminencija Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Darius Trijonis. Žmonės gi pradeda ilgėtis atgaivos ir lietaus. Ežerų vanduo taip įšilęs, kad mažai gaivina. Laimei, jų turime daug ne tik aplink Ignaliną, bet ir visuose rajono pakraščiuose. Ir paplūdimių užtenka, nereikia kaip Vilniaus Šimašiui įrenginėti pliažą kraupią Lietuvos istoriją menančioje Lukiškių aikštėje (pamenat, čia net Leninas stovėjo ir ranka rodė kelią į „šviesų“ rytojų). Užkaitusios patriotų galvos žada į miltus sumalti Vilniaus merą ir iš jo atimti Lukiškių aikštę bei pareikalauti išvežti smėlį, gultus ir hamakus. O vilniečiai džiaugiasi, kad sostinės centre radosi poilsio vieta. Atrodo, kad kitą savaitę Seimas priims įstatymą (taip sakė „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis), jog čia ne vieta džiaugsmui. Atostogaujantis Remigijus Šimašius gina savo paplūdimio projektą, esą, Lietuvoje ir taip yra daug vietų ir paminklų, prie kurių šluostomės ašaras ir degiojame žvakutes, geriau tegul istorinė aikštė skelbia žmonių džiaugsmą dėl iškovotos laisvės.

Kuo baigsis Lukiškių pliažo istorija, matyt, sužinosime netrukus. O štai dėl kokių priežasčių Prezidentūrą šią savaitę paliko trys svarbiausieji Prezidento patarėjai – nacionalinio saugumo klausimais Jonas Vytautas Žukas, švietimo, mokslo ir kultūros patarėjų grupės vadovė Sonata Šulcė ir komunikacijos grupės vadovas Aistis Zabarauskas, lieka paslaptis. Prieš savaitę iš Prezidento  komandos pasitraukė dar dvi patarėjos. Dviems pirmiesiems jau surasta pamaina, tik viešųjų ryšių specialisto nėra. Beje, švietimo, mokslo ir kultūros patarėjų grupei vadovaus ignalinietė Jolanta Karpavičienė, iki šiol dirbusi Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja. Suradęs svarbių priežasčių, Gitanas Nausėda ketvirtadienį net nevyko į trijų Baltijos valstybių prezidentų susitikimą. Ar ne ši sumaištis Prezidentūroje privertė pasilikti Vilniuje?

Karšta ir abiturientams. Prieš savaitę per paskutinį skambutį ant atsisveikinimą su mokykla skelbusių mašinų buvo užrašas: „Atlaikėme koronavirusą, atlaikysime ir egzus“. Šį pirmadienį jiems prasidėjo egzaminų maratonas, šiemet trumpesnis ir sudėtingesnis – paaiškės, kiek po nuotolinio mokymosi galvose liko žinių.

Neperkaiskite! Jei išvengėte koronaviruso, nepasiduokite saulės smūgiams! 

Laima Miliuvienė

  • Ignaliniečiai susitiko Joninėse

Pamažu bandome grįžti į prieškarantininę kasdieną. Bandome vėl jaukintis šventes. Vasaros kaitrą, Rasomis nurasojusią, jau pasitikom kartu. Gal ne taip gausiai, kaip kitados, bet šventiškai pasipuošę ir geros nuotaikos. Tik, kaip bepažiūrėsi, kitokios šiemet Joninės, nei kad buvome pratę švęsti. Net gamta pokštą iškrėtė: tradiciškai vis apsiašarojantis Rasų vakaras šiemet džiugino padangės skaidrumu.

 

Ignalinos kultūros ir sporto centro darbuotojai pasistengė išlaikyti šventės formatą: kvietė kurti šieno skulptūras, pinti vasaros pievų gėlių vainikus, ąžuolo lapų vainikais vainikuoti Jonus ir Janinas, apsipirkti vasaros mugėje, prisėsti prie stalo, seną bičiulį sutikus...

Naujiena šiemet buvo iš Molėtų atvykusi būrėja Anastazija. Pažvelgti į savo ateitį norėjusių buvo tiek, kad net eilutė susidarė. Vyresnieji burtų galia tikėjosi išspręsti savo problemas, mergaitės tokį stebuklingą vakarą vylėsi išsiburti likimo skirtąjį. Joms ponia Anastazija siūlė tikrą vasarišką būrimą iš ramunių. Patikėti, kad viskas bus gerai buvo tiesiog būtina – juk per Rasas tiek daug magijos, paslapčių, galių ir norų išsipildymo!

Sveikindamas susirinkusius į šventę, Ignalinos rajono vicemeras Juozas Rokas visiems linkėjo smagaus vakaro po ilgos karantininės tylos ir išsiskyrimų. Kartu jis priminė, kad birželio 23-iąją su varduvėmis dera sveikinti ir kitus varduvininkus: Arvydą. Ligitą, Vaidą, Vandą, Zenoną...

Žinoma, ąžuolo lapų vainikai, kaip įprasta, buvo skirti Jonams, Joniukams, Janėms, Janinoms ir Janytėms. Nupinta jų tiek, kad gal būtų užtekę ir Juozo Roko paminėtiems varduvinikams. Jonų, Janinų Ignalinoje vos kelios galvos buvo vainikais papuoštos.

 O kadangi Joninės tarsi visų šventė, tai ir be vainiko kiekviena galva ne mažiau svarbi. Juk ateiname į šią šventę tarsi paliudyti gamtos virsmo, pagauti momentą, kai vakaro žara tiesia ranką ryto aušrai ir vos vos su ja nesusitinka. Stebina ir džiugina šios nakties trumpumas, paslaptingas paparčio pražydėjimas.  Patirti šio vakaro stebuklus, surasti paparčio žiedą visiems linkėjo ir savivaldybės Tarybos narė Marijona Lukaševičienė.

O tada jau šventės gražumo ir smagumo sėmėsi visi tiek, kiek ūpo turėjo, kiek apglėbti galėjo. Scenoje vieni kitus keitė muzikantai ir dainininkai, kviesdami susirinkusius dainuoti drauge,  vaikai (o ir drąsesni suaugusieji) jau suko ratelius ir lingavo į taktą aikštėje prieš sceną.

Šaunūs vakaro vedėjai priminė susirinkusiems Joninių tradicijas, pasakojo apie žolelių galias, ragino pinti ir plukdyti ežere vainikėlius (organizuotos eisenos atsisakyta dėl galimų grėsmių sveikatai) ir džiaugtis savais ir atvykusiais meno kolektyvaius.

Vakaras buvo tikrai išskirtinis, tad ir Irūnos ir Mariaus pasirodymo sulaukė didelis pulkas šventės dalyvių. O su  paparčio žiedu kaip? Jei kas dviese labai jo ieškojo, jei labai jo pražydėjimu tikėjo, labai gali būti, kadž per Gandrines gandrai jiems dovanų parneš...

Vida Žukauskaitė

  • Septintasis Salako stebuklas

Taip jau pakoregavo koronavirusas, kad pažintį su bažnyčiomis ignaliniečiai pradėjo ne savame rajone, o pas kaimynus. Duris atvykusiam ignaliniečių pulkui atvėrė Zarasų rajono Salako bažnyčia. Daugelio nematyta, ar tik pravažiuojant pastebėta. Iškilios bažnyčios apskritai negali nepastebėti. Dėl jos didingumo ir išskirtinumo. Ant kalnelio įsitaisiusi pilko, iš tašytų akmenų sumūryto fasado šventovė ne tik puošia netoli Luodžio ežero įsikūrusį jaukų Salako miestelį. bet ir palieka įspūdį savo monumentalumu ir aukštu, į dangų šaunančiu bokštu. O kai apie tai pasakoja savo kraštą įsimylėję vietos gyventojai – žinios tampa gilesnės, įspūdis – stipresnis.

Sveikindama sugrįžusius į Ignalinos raono savivaldybės viešosios bibliotekos projektą, skirtą bažnyčių pažinimui, projekto autorė Laima Andrijauskienė pasidžiaugė gausiai atvykusiais (bibliotekos rūpesčiu atvežtais) dalyviais ir patikino, kad apie Salako bažnyčią išgirsime visa, kas tik gali rūpėti jos istorija besidomintiems.

Nuo 2012 m. liepos mėnesio Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios parapijos klebono (o ir Švedriškės Šv. Jono Krikštytojo parapijos administratoriaus) pareigas einantis kunigas Egidijus Vijeikis, savo prigimtimi garsus ne tik kaip tikinčiųjų ganytojas, bet ir kaip archeologas. gimęs ir augęs Tauragnuose, surinkęs didžiąją dalį etnografijos eksponatų mokyklos muziejui, 1996–1997 m. jis atliko Baluošo ežero salos žvalgomuosius tyrimus, 2008 m. surado ir ištyrė akmens amžiaus medžiotojų-žvejų-rinkėjų stovyklavietę Panevėžio rajone prie Dzūkiškio ežero. Už šį darbą jis buvo apdovanotas Kultūros paveldo departamento ir Lietuvos archeologijos draugijos organizuoto Geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurso didžiuoju prizu (2009 m.) už naujų archeologijos vertybių atradimus. Viso to nežinantiems – tiesiog malonus pašnekovas, nuoširdus patarėjas, besirūpinantis parapijiečių dvasiniu augimu ir bažnyčių gerove.

Apie Salako bažnyčią nemažai istorinių faktų ir įdomių detalių pateikė Gražutės regioninio parko kultūrologė Kristina Ivanovaitė.

Salako bažnyčia kaip bendruomenė žinoma nuo 1496 metų. Per tą laiką mediniai bažnyčių pastatai daug kartų buvo sunaikinti gaisrų. Paskutinė medinė bažnyčia parapijai tarnavo vos 40 metų. 1905m. birželio 15 d. naktį kilus gaisrui, dalis miestelio iki upelio virto pelenais. Sudegė ir bažnyčia, visas jos turtas, archyvas ir kt. Išsilydė ir nukrito varpai. Tuo metu Salake dirbo klebonas Antanas Kryžanauskas. Pasitaręs su parapijiečiais nutarė pasistatyti tokią bažnyčią kurios nenusiaubtų ugnis ar kitos negandos. Iš Rygos pakviestas architektas Morgulcas sudarė projektą. Ir taip 1906 rugpjūčio 8d. Žemaičių vyskupas G. Cirtautas pašventino būsimos (septintos) bažnyčios pamatus.

Klebonas organizavo akmenų rinkimą ir vežimą. Parapijiečių atvežtus akmenis samdyti akmenskaldžiai skaldė į akmenines plytas 45 x 45 – 80cm didumo.Bažnyčios pamatai 6 m gilumo, po bokštu  - dar gilesni. Sienos 168cm storio, sudarytos iš trijų sluoksnių: iš lauko tašyti akmenys, vidinis sluoksnis paprastų lauko akmenų, o iš vidaus eilė plytų ir tinkas. Rišamoji medžiaga – kalkės. Kalkakmenius rinko vaikai ir nešė į Salaką. Mūrijant sienas samdytiems darbininkams akmenis užkeldavo parapijos vyrai. Stipriais neštuvais į viršų juos nešė 4 – 8 vyrai. Taip per 5 statybos metus buvo pritraukti prie darbų visi pajėgesni parapijos vyrai. Bažnyčios bokštą buvo numatyta iškelti iki 95 metrų aukščio. Tačiau statybos metu apgriuvus pastoliams, aukštis sumažintas iki 75 metrų.

Bokšto viršuje įmontuotas didelis rutulys, o virš jo kryžius. Bokšto smailė medinė. Neskaitant statybinės medžiagos ir parapijiečių darbo kainos, bažnyčios statyba kainavo 98 000 carinių rublių. Tai buvo labai didelė pinigų suma. Pusę šios sumos (41 000) paaukojo patys salakiečiai. Kiti pinigai surinkti kitose Lietuvos parapijose bei Varšuvoje, Sankt Peterburge ir kitur.

Statant bažnyčią nežuvo nė vienas žmogus.

1911m. bažnyčia baigta statyti ir rugpjūčio 14 d. pradėtos laikyti pamaldos. Bažnyčia, kaip ir senoji, pavadinta Apaštalų šv. Petro ir Povilo vardu.  Bet 1915m. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius ją konsekravo Skausmingosios Dievo Motinos vardu.

Po pastatymo pamaldos vyko nevisiškai įrengtoje bažnyčioje. Tik 1935 metais tuo pasirūpino kunigas Antanas Stanionis. Dekoravimo darbus atliko J. Gūdgaudas, paveikslus tapė dailininkas Antanas Pūslys, geležies ir jos ornamentikos darbus atliko Antanas Klimanskas. Vargonai pagaminti 1914m. meistro Gebelio Karaliaučiuje. Jie kainavo 7 000 carinių rublių. Dideli pirmieji varpai atvežti 1911m. iš Liepojos, o iš Dūkšto stoties ant šliūzų partempti į Salaką. Pirmojo pasaulinio karo metu jų išsaugoti nepavyko – išsivežė vokiečiai perlydyti į ginklus. 1927m. vėl įsigyti trys varpai. Didysis 1 300 kg. pakrikštytas Šv. Petro ir Povilo vardu, vidutinysis 801 kg. svorio – Šv Jurgio vardu ir trečiasis 140 kg – Šv. Antano vardu. Varpai pargabenti vėl iš Liepojos tuo pačiu būdu. Įkelti į bokštą pirmąkart suskambo Velykų rytą.

1944m. vykstant mūšiams  vokiečiai, manę, jog rusų kariai slepiasi bažnyčioje, ją bombardavo. Bažnyčios bokštas buvo numuštas. Krisdama smailė pramušė stogą, lubas ir viskas sukrito į vidų, sugadindami vargonus. Neliko langų stiklų ir presbiterijos vitražų. Praėjus frontui imtasi tvarkymo darbų ir remonto. Bet tik 1986–89 metais čia dirbęs kunigas Kazimieras Girnius –  remonto specialistas – bažnyčios pastatą grąžino į pirmykštę padėtį: atkurtas bokštas, apdengtas skarda stogas, languose įstatyti dailininko Vytauto Širalio vitražai (darbus atliko meistrai broliai Sigitas ir Zigmas Laurinavičiai).

Šventorius gana erdvus, aptvertas mūro tvora, kurią puošia  kalvio Antano Klimansko iš Šiukčių kaimo pagaminti vartai, čia dėmesį patraukia G. Lauciaus koplytėlė, kurią statant buvo panaudota 117 akmeninių girnapusių, surinktų iš parapijiečių, ir kunigo Kazimiero Girniaus paliktas paminklas iš girnapusių krikščionybės  Lietuvoje šešių šimtmečių jubiliejui. Šventoriuje palaidoti trys pasauliečiai ir šeši dvasininkai, tarp kurių - Stanislovas Masilionis, kanauninkas Jonas Asminavičius, šios bažnyčios statytojas Antanas Kryžanauskas.

Bažnyčia neoromaninio stiliaus, turi neogotikos bruožų, stačiakampio plano, neobazilikinė, su pusapskrite apside, dviem šoninėmis zakristijomis, vienabokštė. Viduje yra trys altoriai. Centrinį altorių puošia Nukryžiuotojo skulptūra, išgelbėta iš senosios sudegusios bažnyčios. Gana išraiškingos iš apaštalų Luko, Jono, Morkaus ir Mato skulptūros, įrėminančios centrinį altorių. Iš gaisro išnešta ir Šv.Petro skulptūra, dabar stovinti kairėje, prie šoninio Dievo motinos (moteriškojo) altoriaus, kuriame – šventųjų Marijos, Elenos ir Elžbietos skulptūros. Dešinę, Jėzaus širdies altoriaus (vyriškąją) pusę saugo Šv.Povilas, sustiprinantis šventųjų Kazimiero, Pranciškaus ir Jurgio „draugiją“.  Vitražo languose – šventieji ir šioje bažnyčioje darbavęsi kunigai.

Būrelis smalsuolių (ir savo jėgomis pasitikinčių), vedami klebono Egidijaus Vijeikio, pasišovė kopti stačiais laiptais į bokšto viršų. Vieniems jėgų pakako užkopti iki varpų, kiti pasiekė  ir viršutinį aukštą, iš kur jau tik balandžiai po Salako apylinkes dairosi, Luodžiu grožisi.

Sugrįžusių laukė sakralinės muzikos koncertas. Jį keliautojams dovanojo projekto partnerė – Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykla, sakralines giesmes giedojo Birutė Paukštienė ir Aldona Čeponienė, vargonais grojo Laima Kutrienė, keletą kūrinių atliko Kostas Kutra (fleita) bei buvusi mokyklos auklėtinė Monika Sapiegaitė (smuikas).

Atlikėjams dėkota plojimais, jiems įteiktos gėlės,  bibliotekos  dovanėlės. Neprasta dovana įteikta ir visiems dalyvavusiems: pažintis su unikalia bažnyčia, puikus koncertas ir gražūs įspūdžiai. Dar – atgaivinta viltis ir noras keliauti projekto siūlomais maršrutais.

Vida Žukauskaitė

  • Apie tai, kas šviečia ir šildo

Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka įsuko projekto renginių ratą. Grupė ignaliniečių praėjusį ketvirtadienį vyko į Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centrą, kur buvo surengtas praktinis mokymas „Bažnytinių žvakių liejimas“.

Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras apskritai galėtų būti gražus pavyzdys, kaip išsaugoti buvusių mokyklų pastatus, kaip ir kam juos pritaikyti. Kaltanėnų mokykla ir šiandien pilna gyvybės: čia nuolat stovyklauja mokiniai, iš čia vykstama į ekskursijas, čia organizuojami įvairūs mokymai, iš kurių vienas – ir žvakių liejimas. Šio amato subtilybių moko šio centro metodininkė Danutė Rastenienė.

Atgaivinti amatą – toks susitikimų su Danute tikslas. Daugiau nei penketą metų šiuos užsiėmimus vedanti Danutė plačiai paskleidė žinią apie tai, kaip į žmonių gyvenimą atėjo žvakė ir kaip ji, praplėšusi nakties tamsą, leido žmonėms darbuotis vakarais.  Ir nors dabar daug kas dairosi vis įmantresnių žvakių, kurios daromos specialiose formose, bet vis dėlto tikroji žvakės paskirtis yra šviesti, o sakralioji – lydėti žmogų nuo gimimo iki mirties. Bažnytinė (šventinta žvakė) įteikiama kūdikiui, žvakė uždegama ir prie mirštančiojo. O ir mirusio atminimui degame žvakes...

Ignaliniečiai savo akimis matė žvakės gimimo procesą, patys noriai darbavosi, liedami vašką, darydami iš pakulų dagtis. Į mamus grįžo ne tik su žiniomis, bet ir su dar šiltutėlėmis vaško žvakėmis.

Vida Žukauskaitė


Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"
spausdinti visus
 
As 2020-05-12 10:14 spausdinti
Rasikit naujus straipsnius kur prapolet.
As 2020-05-12 10:13 spausdinti
Rasikit naujus straipsnius kur prapolet.
аš 2019-10-12 15:35 spausdinti
Vida, laikykl ir taip toliau.Tylu, ramu, informatymu. Pagarba Tau.
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
Įveskite patvirtinimo kodą, kurį matote paveikslėlyje  
AntiSpam
komentarų: 3
Paskutinis atnaujinimas: 2020-06-30 15:20:10
Naujienų prenumerata