Ignalinos rajono savivaldybė

Grožėkis, ilsėkis, pramogauk...
Biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
El. paštas info@ignalina.lt

Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 87, 2019 m. lapkričio 16  d.



  • Plius - minus

 

Kai 1989 metų liepą lankiausi Vokietijoje, mačiau įspūdingus Brandenburgo  vartus, nuo jų į abi puses nusitęsusį keistą statinį – sieną, padalyjusią Berlyną ir šalį į dvi dalis: Rytų ir Vakarų. Po kelių mėnesių šis padalijimas griuvo. Europos šalių lyderiai, dalyvavę Berlyno griūties 30-mečio minėjime, apgailestavo, kad demokratiniame pasaulyje vėl statomos tikros arba menamos sienos…

Sienos statomos ir Lietuvoje. Tarp vadinamojo elito ir paprastų žmonių, tarp turčių ir nuo algos iki algos gyvenančių. Tai rodo ir prieš žiemos šventes prasidedančios akcijos, prašančios paaukoti maisto ar pinigų vargingai gyvenantiems. Gražu: juk dalijasi dažniausiai tie, kurie patys nedaug turi. Pirmieji gi geriau skuba pasinaudoti tuo, ką sąžiningai dirbantys į valstybės biudžeto katilą suneša. Štai susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius keturias dienas viešėjo Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur vyko pasaulinis kelių kongresas. Jame ministras turėjo skaityti pranešimą, tačiau tribūnoje nepasirodė. Grįžęs į Lietuvą, ministras informavo, jog kaip tik tuo metu jis bendravo su JAE šeichu, o paskui prabangiame restorane pavakarieniavo už 713 eurų. Bėda ta, kad už vakarienę sumokėjo Lietuvos kelių direkcija, nors Narkevičius išlaidoms buvo gavęs per 4 tūkst. eurų komandiruotpinigių. Dabar ministras aiškinasi, kaip ten, tame Abu Dabyje, buvo, ir žada nubausti kaltus (valgiusius ar mokėjusius iš įmonės sąskaitos?). Mums gerai pažįstamas policijos eksvadas Linas Pernavas per pastaruosius darbo metus už valdiškus pinigus intensyviai mokėsi anglų kalbos ir savo kūną su asmeniniu treneriu tobulino, o baigdamas kadenciją, kaip skelbia respublikinė žiniasklaida, pasirūpino ne tik policijos ataše pareigomis Jungtinėje Karalystėje, bet ir iš būsimo kitų metų policijos biudžeto numatė savo gyvenimui Londone 173 tūstančius eurų. Ar tik nenuplaukė į ten pažadai mažiausiai uždirbantiems policininkams pakelti algas iki 1000 eurų…

Premjeras Saulius Skvernelis mūru stoja už savo pavaldinius, o kas pavydi – tegul piktinasi.

Pirmadienį Ignalinos rajone regioninių vizitų ciklą “Girdime Lietuvą” tęsė konservatorių desantas. Atvažiavo Seimo nariai  Algis Strelčiūnas ir Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Svečiai lankėsi Mielagėnų Palaimintojo Jurgio Matulaičio globos namuose, Paukščių kaime Cijonuose, susitiko su ignaliniečiais bibliotekoje ir su kultūros darbuotojais Ignalinos kultūros ir sporto centre. Ar išgirdo, ką kalba žmonės, ar nuveš į Vilnių ignaliniečių godas?

 

Laima Miliuvienė

  • Muzikos mylėtojai apdovanoti solidžiu jaunojo pianisto koncertu

Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykla šiomis dienomis gyvena šventinėmis nuotaikomis. Jau šeštą dešimtmetį ugdydama jaunuosius muzikantus, džiaugiasi augančiais ir subrendusiais, toli pažengusiais. Šventinių renginių ciklą mokykla pradėjo solidžiu jaunojo talentingo kauniečio pianisto Simono Mikniaus soliniu koncertu.

 

Gimęs 2003-iaisiais, prie fortepijono sėdęs septynerių, Simonas Miknius šiuo metu studijuoja Kauno Juozo.Gruodžio konservatorijoje ir jau yra tapęs laureatu daugybėje pianistų konkursų.Taip pat jis buvo išrinktas tarp 10 talentingiausių muzikai vaikų pasaulyje.

Simonas tobulinosi M.Rubackytės, P.Geniušo, J.Karnavičiaus, L.Dorfmano, F.Pavri, P.Paleczny, R.Shereshevskaya, R.Plano bei M.Chernyavska meistriškumo pamokose.

Už pasiekimus muzikoje Simoną rėmė Roderick F.Tuck ir M.Rostropovičiaus fondai.

Su Ignalina Simoną sieja tai, kad ilgus metus čia gyveno ir dirbo jo senelis gydytojas Anzelmas, šiuo metu į Ignaliną jo atvažiuojančio laukia močiutė Vitalija.

Susirinkusieji į Simono koncertą Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje buvo apdovanoti pačia gražiausia, tauriausia muzika, plojo ir šaukė „Bravo!“ jaunajam virtuozui. Už puikų koncertą visų vardu dėkojo mokyklos direktorė Birutė Paukštienė.

Penktadienį Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos jubiliejiniai renginiai tęsėsi Paliesiaus dvare. Beje, norintiems išgirsti Simono Mikniaus atliekamus kūrinius jau dabar siūlome atkreipti dėmesį į Paliesiaus dvaro koncertų salės „Pasaga“ repertuarą: sausio 18 dieną ten numatytas Simono koncertas.

  • Kas naujo, vicemere?

Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Manfredas ŽYMANTAS atsako į žurnalistės Laimos Miliuvienės klausimus.

– Metai artėja prie pabaigos. Vis dažniau girdime, jog tai vienur, tai kitur trūksta pinigų. Gal yra vilčių, kad kiti metai bus dosnesni?

– Vilčių buvo ir vis dar tikimės, kad bus. Tačiau su meru patyrėme šoką, kai išnagrinėjome gyventojų pajamų mokesčio dalies, tenkančios kitų metų visų savivaldybių biudžetams nuo šio mokesčio pajamų į konsoliduotus valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, apskaičiavimą pagal Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymą. Pasirodo, mūsų rajono savivaldybei neplanuojamos lėšos verslo plėtros sąlygoms gerinti. Viena iš pagrindinių priežasčių – rajone sumažėjęs darbo vietų skaičius. Net 915! Jokio socialinio sprogimo nesame pastebėję –  Užimtumo tarnyba šiuo laikotarpiu nebuvo fiksavusi žymesnio nedarbo lygio kilimo, nebuvo bankrutavusi ar kitaip likviduota jokia stambesnė verslo įmonė.  Išsiaiškinome, iš kur tokie grėsmingi skaičiai. Dėl Vyriausybės ir kitų institucijų sprendimų rajone kaip juridinio asmens neliko Ignalinos pasienio rinktinės, kuriai priklausė apie 700 pareigūnų. Iš Ignalinos miškų urėdijos ir Ignalinos rajono policijos komisariato darbuotojai buvo perkelti dirbti kitur, tiksliau, pervežtos tik jų bylos, o žmonės kaip dirbo, taip ir dirba mūsų rajone. Jie gyvena mūsų savivaldybėje, augina vaikus, čia naudojasi visomis viešosiomis paslaugomis. Valstybė centralizavo įstaigas ir įmones ir už tai dabar mus nubaudė. Mus skriaudžia, bet mes nenuleidžiame rankų. Meras raštu kreipėsi į finansų ministrą, prašydamas atstatyti socialinį teisingumą ir kitų metų valstybės biudžeto projekte skirti lėšų Ignalinos rajono savivaldybei verslo plėtros sąlygoms gerinti, nes nei rajono savivaldybės taryba, nei rajono vadovai negalėjo daryti įtakos minėtiems centralizavimams.

– Kultūros darbuotojai irgi trepsi dėl mažų atlyginimų. Ar kas nors keisis šiame fronte?

– Istorinėje Kauno Prezidentūroje dalyvavau kultūros ministro surengtoje konferencijoje. Ten jis pranešė, kad kitais metais norėtų pakelti kultūrininkų atlyginimus 10 procentų. Tačiau šiuo metu biudžeto projekte tam numatyta tik 3 proc. Ministras tikisi Seimo pagalbos dėl papildomų 4 proc. Likusius 3 proc. prašė surasti savivaldybių biudžetuose.

Be to, Regioninės kultūros politikos gairėse numatyta stiprinti kultūros ministro sudaromų Regioninių kultūros tarybų, atliekančių patariamąsias ir ekspertines funkcijas kultūros plėtros regione klausimais, vaidmenį. Ir tas vaidmuo paremtas konkrečiais pinigais. Šiais metais Utenos apskričiai iš viso buvo skirta daugiau nei pusė milijono eurų, tik reikėjo noro juos pasiimti. Anykščių rajono savivaldybės kultūros darbuotojai, įgyvendindami projektus, sugebėjo gauti daugiau kaip 248 tūkstančius eurų, Zarasų rajono savivaldybė – daugiau kaip 88 tūkstančius eurų, Molėtų rajono savivaldybė – daugiau kaip 54 tūkstančius eurų. Ignaliniečiai visoje apskrityje gavo mažiausiai – tik šiek tiek daugiau nei 27 tūkstančius eurų. Kitaip ir negalėjo būti, nes Ignalinos rajono kultūros darbuotojai pateikė mažiausiai projektų. Visai prastai atrodome regiono mastu. Todėl ir yra pasvarstymų sudaryti fondą, kad tiems, kas stengiasi, rašo projektus ir gauna finansavimą jiems įgyvendinti, būtų mokamas  didesnis atlyginimas. Atsirastų motyvacija rašyti projektus. Be to, ir patiems kultūros darbuotojams lygiava nepatinka.

– Dalyvavote dar vienoje konferencijoje?

– Dalyvaudamas tarptautinėje konferencijoje, užmezgiau ryšius su Sakartvelo savivaldybių asociacijos pirmininku Davidu Melua. Paprašiau, kad pasiūlytų į mūsų panašią savivaldybę bendradarbiavimui, siekiant darnaus vystymosi tikslų. Sakartvelas toli, kelionės kainuotų daug, todėl ėmėme ieškoti finansavimo šaltinių. Kreipėmės į Užsienio reikalų ministerijoje dirbančią ambasadorę ypatingiems pavedimams Gitaną Grigaitytę. Daugiau žinių šia tema, tikiuosi, su meru parsivešime antradienį, po susistikimo su ambasadore. Norėtume, kad bendradarbiavimas būtų abipusiai naudingas ir efektyvus.

– Mačiau, griaunamas kioskas prie turgaus. Tai daroma savininko iniciatyva, ar kas nors paskatino gražintis?

– Geležinkelio gatve Ignalinoje važiuoja daug mašinų. Tai tarsi mūsų miesto ir rajono vizitinė kortelė. Nekokia ji. Bus nugriauti visi kioskeliai. Prekeiviams siūlėme pastatyti naujus ir juos išnuomoti, tačiau jie pasirinko kitokį variantą: savo lėšomis pasistatys kioskelius, o išsinuomos tik žemę, ant kurios stovės šie statiniai. Tikimės, kad ir turgus pasitemps. Norėtume pavasario prekybos sezoną pradėti atnaujintuose kioskeliuose ir labiau sutvarkytoje turgaus aplinkoje.

- Dėkoju už pokalbį.

 

  • Projektas “Kultūros tiltai”. Projektą iš dalies remia SRTRF.
Apie riešutų gliaudymą nakties metu

Spalio mėnesį Bronius Šablevičius pakvietė į dar vienos savo knygos pristatymą. Ne, ne tos, kuri šį rudenį slapta įsispraudė į knygų lentynas bibliotekoje. Kviesta ne į eilėraščių knygos „Lyg žemuogės ant smilgos šiaudo“ pristatymą. Nepakalbėta juk viešai ir atvirai dar ir apie praėjusiais metais pasirodžiusią „Pakalbėkime naktimis“. Tai ir pakalbėkim...

Toks neskubėjimas pristatyti knygą turi prasmę. Kaip sakė bibliotekininkė Laima Andrijauskienė, vedusi renginį, Broniaus knyga keliauja iš rankų į rankas. Tad autoriaus kalbėjimas su jo knygą jau skaičiusiais – kokybiškai prasmingesnis ir įdomesnis. „Pakalbėkime naktimis“ buvo pristatyta tarsi knygos „Nematomoji žmogaus pusė“ tęsinys ar pataisytas, sušvelnintas jos variantas.

Kažkaip netyčia prisiminiau pasakojimą apie siuvėją, kuris neįtiko įnoringai klientei pasiūti drabužio. Prisakė toji ten palenkti, ten – paraukti, va ten - patrumpinti. Atėjo sutartu metu drabužio pasiimti, o siuvėjas, tik ją pamatęs, prisiminė, kad prie jos drabužio taip ir nespėjo prisiliesti. Bet drąsiai ištraukė siuvinį iš spintos, pastatė ponią prieš veidrodį, aprengė ir paaiškino, kad  „ten palenkė, ten paraukė, o va ten – patrumpino“. Ir išgirdo ponios: „Va, dabar – kas kita!“

Žinau, kad Bronius tikrai „ir palenkė, ir paraukė, ir patrumpino“... (Kita vertus, ir anoji knyga buvo „tinkama nešioti“!) Bet kai neturi asmeninio intereso, kai nesitiki, kad būsi tekste pastatytas prieš kokį nors kreivą ar aukščiausios prabos veidrodį, tekstą priimi kaip literatūros reiškinį: ieškai žodžių prasmės, jų tarpusavio dermės, klausais, kaip jie atsiliepia tavo širdyje ir kaip sminga į atmintį.

Tad naujoji Broniaus knyga tikrai nėra užduotis skaitantiesiems „surasti dešimt skirtumų“. Laikas mus visus veikia. Rašančiajam nugludina žodžius ir mintis, skaitančiajam išugdo gebėjimą tai suprasti.

2015-ųjų metų pabaigoje pasirodžiusi Broniaus Šablevičiaus knyga „Nematomoji žmogaus pusė“ išties sukėlė daug aistrų. Joje autorius dalijosi gyvenimo potyriais, stebino atvirumu ir net šokiravo. Kai kam tai buvo tarsi šaltas dušas. Kai kas visas strėles priėmė labai asmeniškai. Vienaip ar kitaip tai sugrįžo ir pačiam autoriui. Pirmiausia, suvokimas kur, tarp ko gyveni. Ir štai – kvietimas „Pakalbėkime naktimis“. Tarsi... susitaikymui kviečiantis.

Jau pats pavadinimas ragina išeiti iš dienos triukšmo, sąmyšio, erzelio. Naktis mums dovanoja tylą. Tyloje lengviau susivokti, lengviau priimti informaciją. Lengviau kalbėtis ir... susikalbėti.  Broniaus patarimas „pakalbėti naktimis“ turi vertę. Mat tada, kai patys būname nusiėmę kaukes (grimą, drabužius...), o ir aplinkiniai būna ne dienos spinduliuose – ir yra pats geriausias laikas kastis prie esmės. Žinoma, jei yra toks žmogiškas poreikis. 

„Kol yriausi per  savo ir kitų žmonių gyvenimus lyg valtimi per marias, buvau atsidūręs ir ant laimės viršūnių, ir ašarų pakalnėse. Ir dumblo duobėse, iškastose bičiulių rankomis… Ar galima nutylėti tokius gyvenimo vingius, posūkius, kontrastus ir kuriozus? Panorau parodyti žmogaus vidų, perkąsti jo riešuto kevalą ir išimti ten slepiamą esmę – branduoliuką arba išlukštenti jį kaip svogūną, numetant blizgančius auksinės spalvos dangalus. Kas slypi po jais? Štai kodėl apie patirtus išgyvenimus pasiryžau papasakoti…“.

Šiais žodžiais Bronius Šablevičius kreipiasi į savo skaitytojus, paaiškindamas savo nepasotinamą norą pažinti žmogaus esmę. Skaitytojai gi dega noru pažinti ir patį Bronių Šablevičių. Jo atsivėrimų knygoje dažnam negana.  Ir atvirkščiai: kai kurie jo herojų samprotavimai priimami kaip Broniaus gyvenimo modelis. Visa tai galima būtų nurašyti provincialumui: iš kaimo kilęs – kaimui ne autoritetas, tarp mūsų augęs – mums ne pavyzdys.

Gera knyga turi magijos nepaleisti skaitytojo. Broniaus knyga irgi laiko įsikibusi į skaitantįjį. Istorijos, susitikimai, patirtys. Į vienas lipi tarsi į aukščiausią kalną, kitas perplauki tarsi srauniu upeliu. Tik Broniaus tekstuose negali „užsiliūliuoti“, pamesti budrumą: negali žinoti, už kokio posūkio nepasitaikys akmenų ar nepratrūks liūtis. Nežinai ką sutiksi. Jo žodis su jumoro gaidele, kai kur ir su sarkazmo doze. Nesuvokdamas, „nekramtydamas“ teksto rizikuoji užspringti.

Susitikime buvo leista išsikalbėti Broniui, kalbėjo ir  jo knygas pamėgusieji ar su juo  dirbusieji. Iš tokių – Irena Čeponienė, ilgus metus dirbusi Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ir paaiškėjo: net dešimtmečiais šalia Broniaus buvus negali sakyti, jog „išgliaudei šį riešutą“. Bronius visada pasilieka paslapties. O kas iš mūsų  jos nepasilieka?!

Bronius vėl visus skatino imtis dienoraščių rašymo. Tai – pati tikriausia, tobuliausia naktinio kalbėjimo forma. Dienoraštis gali sugerti dienos triukšmą ir blaškymąsi, jis nuramina, jis – neišduoda. Ir Broniaus knygose – dienoraščių atspindžiai, vertingiausia jų dalis.

Bronių už jo knygų kalbą gyrė lituanistė mokytoja Irena Šaltienė, jausmingai pratrūko poetė Lolita Reifonaitė, kastis iki branduolio mėgstančiam Broniui riešutų įteikė Gertrūda Motiekienė. Dosnumu pradžiugino pats Bronius – tiesiog dovanojo savo knygas visiems jų pageidaujantiems. Tai ir slinkosi visi arčiau. Ne, ne vien dėl knygos. Dar norėjosi Broniaus kone asmeniškai paklausti to ir ano. Laikas buvo vakarop…

Lauksim laiko, kai susirinksim skanauti “žemuogių“, pakalbėti apie eilėraščių knygą „Lyg žemuogės ant smilgos šiaudo“.

 

Vida Žukauskaitė

  • Nusišypsokim gyvenimui. Gal tada ir jis nusišypsos mums?

Kaip bežiūrėsi, nesame tauta, kuri garsėtų skambiu čia gyvenančių žmonių juoku ar sodriu humoru. Mes tarsi pašaukti dejuoti, virkauti. Nors vyresnieji galėtų ir užginčyti: Lietuva net labai mėgo humorą ir nebūtinai tik anekdotus. Ne vienas dar prisimena dukart per mėnesį kadais pasirodantį žurnalą „Šluota“, kurio puslapiuose drąsiai buvo „šluojamos“ gyvenimo negerovės. Ir jau niekaip negali užginčyti to, kad pajuokos bijojo net tas, kuris sakėsi nieko nebijąs. Pakliūti po „Šluota“  ir likti nesuteptam buvo tiesiog neįmanoma.

 

Kodėl kalbu apie senus laikus? Tam paskatino Naujojo Daugėliškio bibliotekoje surengtas susitikimas su garsiais Lietuvos karikatūristais, šaržistais Jonu Varnu, Jonu Lenkučiu, Kęstučiu Šiaulyčiu, Ramūnu Vaitkumi. Kartu su jais atvyko ir žinomas žurnalistu Domijonas Šniukas. Čia reikėtų „išduoti paslaptį“: aktyviai Daugėliškio bendruomenės pirmininkei Indrei Gruodienei privilioti šią kompaniją nebuvo itin sudėtinga, mat Domijonas Šniukas – jos tėtis. Taip bičiuliškai vienas kitu Naujojo Daugėliškio bibliotekoje pasidžiaugę, kiekvienas ėmėsi savo pareigų: Indrė – vesti renginį, jos tėtis – supažindinti daugėliškiečius su ypatingaisiais svečiais.

Susidomėjusių šiuo susitikimu išties buvo daug. To įrodymas – pritrūko kėdžių! “Scena” tiesiog buvo per metrą nuo “auditorijos”. Bet gal būtent dėl to mezgėsi labai nuoširdus, šiltas pokalbis.

Pačioje bibliotekoje tąkart buvo pristatyta  ir karikatūrų paroda, skirta Lietuvos narystės ES 15 – osioms metinėms. Domijonas Šniukas smagiai pasakojo apie karikatūros žanro ištakas Europoje ir Lietuvoje, kalbėjo apie humoro ir karikatūrų pasirodymą tarpukario leidiniuose „Kuntaplis“, „Sekmadienis“, „Lietuvos žinios“, dalijosi prisiminimais apie satyrinio žurnalo „Šluota“ laikus, garsius karikatūristus Adomą Varną ir Eriką Varną.

Štai tada ir paaiškėjo, jog svečiai, kas mažiau, kas daugiau, irgi buvo „Šluotos“ įsitvėrę. Ir dėl to, kad ji nemenkus honorarus mokėjo, ir dėl to, kad drąsius palaikė ir kūrybą skatino. Nuklydę į prisiminimus, karikatūristai prisiminė, kad tarybiniais laikais karikatūra buvo gana brangiai apmokamas žanras. (Žinojo, ant ko „kimba“ skaitytojas!) Už karikatūrą mokėdavo po 5 rublius, kartais – 10. O jei karikatūra buvo socialiai svarbi, aktuali ir atsidurdavo  “Šluotos” viršelyje, karikatūristas galėjo tikėtis už ją ir  40  rublių. Neprastai būdavo atsilyginama ir šmaikštaus žodžio meistrams: už tuomet labai populiarius Kindziulio anekdotus mokėdavo po 7 rublius, už šmaikštų aforizmą  – 3, už satyrinio eilėraščio kiekvieną eilutę – po  2 rublius. Tokia ano meto buhalterija. Jaunesniems reikėtų priminti, jog rublio verė iš tolo neprimena euro vertės. Dešimt rublių pakakdavo apmokėti visas dviejų kambarių buto sąskaitas (už elektrą, dujas, šaltą ir karštą vandenį, šildymą, komunalines paslaugas ir net laidinį telefoną).

Bet negali neprisiminti ir to, kad tarybiniais laikais humoristai ir karikatūristai labai sumaniai savo tekstuose ar piešiniuose naudojosi Ezopo kalba, kuri buvo suprantama skaitančiam, žiūrinčiam, bet neįkandama cenzūrai.  Ir vis dėlto karikatūra buvo vienas iš drąsiausių ir pavojingiausių žanrų. Neretam savo drąsų žodį ar potėpį reikėdavo ir apginti įvairiose institucijose. Tam irgi pasitarnaudavo skvarbus ir jumoru perpintas požiūris į žmones ir reiškinius. Bet, kaip pabrėžė Domijonas Šniukas, mūsų karikatūristams „glavlito“ ir partijos centro komiteto cenzoriai nebuvo griežti. Matyt, ir patys nestokojo humoro jausmo...

„Šluota“ jau tada tarsi krypo Vakarų kryptimi: buvo vienintelis žurnalas Tarybų sąjungoje, kuriame šio žurnalo redaktoriaus Jono Bulotos iniciatyva ir užsispyriumu spausdinti komiksai. Labai populiaraus žurnalo tiražas siekdavęs dabar neįsivaizduojamus skaičius: 100-120 tūkst. egzempliorių. Seniai jo nėra žurnalų, laikraščių lentynose, dėl ko jau lyg ir apgailestauta. Jo pasiilgusieji buvo nustebinti: „Šluota“ – gyva! Tiesa, dabar ji „šluoja“ internetines pievas. Surinkit <span >www.sluota.lt  ir būkite kartu su linksmo būdo žmonėmis, į visas problemas turinčiais ypatingą požiūrį.

Domijonas Šniukas pripažino, kad jumoro jausmas duotas ne visiems. Valdžion iškilusieji yra priversti mėgti jumorą. Jis priminė ir mūsų kraštietį Česlovą Juršėną, besididžiavusį ir atvirai savo kabinete Seime eksponavusį savo šaržų galeriją. Vis dėlto Jonas Lenkutis pripažino, kad karikatūra ir dabar išliko pavojingiausia  dailės sritimi. Kita vertus, čia reikia „įjungti smegenis“, mat vien fantazijos karikatūrai neužtenka – reikia minties. Karikatūristas nėra prastas dailininkas. Karikatūras piešė ir talentingasis dailininkas, grafikas Stasys Krasauskas, monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos dailininkė, profesorė Sofija Veiverytė, Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatas dailininkas Algirdas Petrulis...

Nei svečiai, nei su jais susitikti atėjusieji nepastebėjo, kad, taip smagiai besikalbant, praėjo kone dvi valandos. Atėjo laikas padėkojimams. Palūšės bibliotekininkė Rita Ramanauskienė rado progą priminti apie šiemet Palūšės valtinėje vykusį gražų renginį, skirtą valčių žygių 60-mečiui, kuriame, beje, ne vienas prisiminė Domijoną Šniuką, mat jo 1956 m išleista knygelė „Ežerų vilnimis“ (apie Aukštaitijos nacionalinio parko ežerus) tapo tų laikų valčių žygių vadovų „navigacija“. Rita, atsidėkodama įteikė Domijonui Šniukui marškinėlius, kuriais vasarą šventėje buvo apdovanoti pirmiejivalčių žygių vadovai.

Domijonas Šniukas prisiminė, jog kai jis, lygumų vaikas, 1952 metais pamatė Aukštaitijos ežerus, buvo jais taip sužavėtas, jog apie juos nerašyti tiesiog negalėjo – norėjo visiems apie juos papasakoti.

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Balinskienė dėkojo svečiams už puikiai praleistą laiką ir visiems įteikė nuotraukų albumus „Ignalinos kraštas“.

Kad jau toks renginio formatas, linksmą gaidą buvo pasistengta išlaikyti iki galo. Bibliotekininkė svečiams įteikė... šluotą!  Su palinkėjimu, kad ji be darbo ir šiandien nebūtų.  O Indrė Gruodienė atėjo su „gėlėmis“:  tokio gražumo, tokio didumo ir tokio kreivumo morkos ne kiekvieno darže užauga. Prie „gėlių“ buvo dar ir ūkiškų dovanų - kad ir Vilniun parvažiavę svečiai turėtų ką į puodą įmesti ar iš ko blyną pasikepti. Naujojo Daigėliškio moksleivija, jaunieji keramikai, įteikė svečiams keraminių gėlių.

 Dovanas barstė ir svečiai. Domijonas  Šniukas  bibliotekai  padovanojo savo knygas „Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius“ bei „Žurnalistikos lankose“, Jonas Lenkutis dalijo susirinkusiems nuotaikingus karikatūrų parodų katalogus bei jo iniciatyva leidžiamą „Šluotos“ kalendorių. 

O svarbiausia - beveik visi renginio dalyviai dovanų gavo draugiškus šaržus, mat kol vyko pokalbiai, Kęstutis Šiaulytis ir Ramūnas Vaitkus nesustodami uoliai piešė draugiškus šaržus. Dovanodami juos, dovanojo ir šypsenas. Visi smagiai juokėsi, džiaugėsi netikėtomis dovanomis. Džiaugtasi ir linksma daina, kurią atliko Jonas Grunda ir Indrė Gruodienė.

Jei norite į pasaulį pažvelgti linksmai, norime priminti, jog kiekvienais metais Lietuvos karikatūristai susitinka bendrose parodose. Pirmoji rengiama balndžio 1-ąją (tokia šiemet buvo jau 51-oji), antroji – metų pabaigoje. Gruodžio 28 dieną svečiai kvietė  atvykti į Vilnių, kur Pilies vartų galerijoje bus eksponuojama karikatūrų paroda „Gera pradžia – pusė darbo“.

Pabandykim nusišypsoti gyvenimui. Gal tada ir jis nusišypsos mums?

Vida Žukauskaitė

Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"
spausdinti visus
 
аš 2019-10-12 15:35 spausdinti
Vida, laikykl ir taip toliau.Tylu, ramu, informatymu. Pagarba Tau.
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
Įveskite patvirtinimo kodą, kurį matote paveikslėlyje  
AntiSpam
komentarų: 1
Paskutinis atnaujinimas: 2019-11-18 11:30:43
Naujienų prenumerata

Savaitės klausimas
Ar rūšiuojate atliekas?
Taip
Ne
Nematau būtinybės
Retkarčiais
Rezultatai
Balsų: 86 žmonių
Pasiūlykite savo klausimą