Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Istorija

Miesto legenda

Legendos apie Igną ir Liną sukūrimo istorija remiasi realiais faktais: prieš II pasaulinį karą lenkų mokyklos Ignalinoje mokytojai kartu su mokiniais kasinėjo Ignalinos pilkapius (iš tikrųjų juos reikėtų vadinti Budrių pilkapiais) ir Rudakampio pusiasalį Ilgio ežere. Pusiasalyje rado daug degėsių, akmeninį kirvuką, „šabką“ (geležinį surūdijusį kardą).

Legenda sako, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Ir turėjęs jis devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Užpuolus šį kraštą kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną. Žmonės smerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas pagailėjo įsimylėjėlių- leido jiems apsigyventi ežero dugne. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą. Suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara. Tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis.

Ignalinos mieste, prie Paplovinio ežero, 1993 m. pastatyta šią legendą simbolizuojanti medžio skulptūra Ignui ir Linai (autorius Gintaras Černius).

Pirmasis Ignalinos legendos tekstas parašytas pokario metais ir visai ne ignaliniečio, o klaipėdiečio Liudo Alseikos. Liudas Alseika (1887–1960) buvo žinomas keliautojas, kraštotyrininkas, pedagogas. 2015 metais sukako 55-eri nuo jo organizuoto lietuvių dviratininkų žygio iš Klaipėdos į Vladivostoką, kuriame L. Alseika, būdamas 73-ejų, žuvo. Yra žinoma, kad vienerius ar dvejus metus Liudas Alseika mokytojavo Ignalinoje, tuomet pagal Budrių kaimo žmonių pasakojimus apie Ilgio ežere paskandintą pilį jis ir užrašė legendą, o eiliuotą jos versiją sukūrė ignalinietė mokytoja Marija Čepulėnienė. 

Miesto istorija

Manoma, kad teritorijoje, kurioje įsikūrė ir kurią dabar užima Ignalina, pirmieji gyventojai apsigyveno IX – XII a. Dabartinio miesto teritorijoje yra buvusios keturios gyvenvietės: Ignalinos ir Vašivų (Dekaniškės) palivarkai bei Budrių ir Vilkakalnio kaimai. Seniausia gyvenvietė – Budrių kaimas, ką liudija šiose vietovėse rasti akmeniniai kirvukai. Ilgio ežero Rudakampio pusiasalyje stovėjusi medinė pilaitė, greičiausiai sudeginta kalavijuočių XIII a. pradžioje.  

Ignalinos vardas kilęs iš Ignalinkos palivarko, kuris buvo išsidėstęs Gavio ir Gavaičio ežerų pakrantėse, pavadinimo. Faktiškai Ignalinos istorija prasideda 1857 - 1862 metais, kai buvo tiesiamas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis, kurio statybai   reikalingą žemę caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio valdomo Ignalinos palivarko. Visas Ignalinos miesto dabartinis centras (įskaitant geležinkelio stotį) yra išsidėstęs buvusio Ignalinos palivarko teritorijoje. Kada  buvo įkurtas Ignalinos palivarkas,  žinių nėra. Tačiau akivaizdu, kad savo vardą jis gavo iš Kaminskio vardo Ignas. Tai galėjo įvykti tada, kai Ignas Kaminskis pradėjo valdyti Vidiškių dvarą (ir kartu palivarką). Gali būti, kad palivarkas egzistavo anksčiau, tačiau turėjo kitą vardą (pvz., Vašivų palivarkas ankstesniuose šaltiniuose oficialiai vadinamas Dekaniške).

Turimais duomenimis, 1866 metais prie stoties gyveno 85 žmonės, iš jų 9 žydų tautybės. Pradžioje buvo pastatyta policijos būstinė, vėliau smuklė ir parduotuvė. Geležinkelis turėjo didelės reikšmės gyvenvietei, pagerino ryšį su Vilniumi ir Daugpiliu. 1895 m. čia jau gyveno apie 300 gyventojų, daugiausia žydų, perkėlusių savo prekybos verslą iš Palūšės. Pirmą dviejų aukštų mūrinį namą pagrindinėje bevardėje gatvėje pasistatė turtingas pirklys Nachemka. Ignalinos gatvelės ilgai neturėjo pavadinimų. XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė. 1906 metais Ignalinoje buvo įsteigta pirmoji mokykla.

Matyt, jau XX a. pradžioje Ignalinoje vyko turgūs, o padaugėjus prekybininkų ir parduotuvių,  gyvenvietė tapo miesteliu.

Po Pirmojo pasaulinio karo Ignalina buvo lenkų okupuotoje teritorijoje. Visą  laikotarpį name Liaudies gatvėje (dabar Etnokultūros centras) stovėjo lenkų kariuomenės padalinys. Tačiau vietiniai gyventojai lenkinimui nepasidavė. Čia vyravo ir išliko lietuviška dvasia. Veikė Šv. Kazimiero ir „Ryto“ draugijos, buvo įkurtos daraktorių mokyklos, dirbo knygnešiai.

1939 metais, kai Lietuvai buvo gražintas Vilnius, visame Vilnijos krašte greta kitų pertvarkymų įvyko ir administracinės reformos. Ignalinai pirmą kartą buvo suteiktos valsčiaus centro teisės. Ji priklausė Švenčionių apskričiai.

1950 metais sukurtas Ignalinos rajonas, atsiranda administracinių įstaigų ir įmonių tinklas. Pradeda veikti ligoninė, antroji mokykla. Palyginti su kitais rajonų centrais, Ignalina buvo gana menkas miestelis, užstatytas vienaaukščiais mediniais pastatais. Beveik visos gatvės buvo negrįstos.




Ignalinos centras 1949 metais


Geležinkelio stotis 1952 metais


Biblioteka 1954 metais

1988 m. rugsėjo mėn. miesto parke surengtas pirmas Sąjūdžio mitingas, o lapkričio 12 d. ant viešosios bibliotekos pastato iškelta trispalvė.


Ignalina 1964 metais

Ignalina išaugo. Gerai ar negerai, tačiau mažų palinkusių namelių vietoje iškilo daugiaaukščiai mūrai. Palyginti jauno miesto istorija dar gyva žmonių atmintyje. Tik kelios kartos šią vietą laikė gimtine: vyresnių ignaliniečių tėvai ir seneliai matė medinę Ignaliną, kirto miškus, sausino balas ir tose vietose lipdė namus, smėlynuose sodino medžius, gėles.

Ignalina neturėjo istorinio herbo. Jį 1970 m. sukūrė dailininkė V. Grušeckaitė. Herbe mėlyname fone viena virš kitos pavaizduotos 3 sidabrinės lelijos su auksinėmis žiedadulkėmis. Taip norima akcentuoti, kad čia ežerų kraštas. Aplinkiniai   miškai ir   savo mėlynas akis merkiantys Gavio, Gavaičio, Ilgio, Šiekščio, Mekšrinio, Paplavinio, Palaukinio, Agarinio, Gulbinio ir dar keletas ežerų neleidžia plėstis, todėl Ignalinai lyg ir lemta likti nedideliu miesteliu.  

Rajono istorijos raida

Gana sunku tiksliai pasakyti, kada Ignalinos krašte įsikūrė pirmieji gyventojai. Šiandien žinome tik tiek , kad čia gyventa jau akmens amžiuje. Šio amžiaus reliktų aptikta smėlėtuose paupiuose: prie Gedžiūnėlių, Žeimenio , Peleniuose netoli Linkmenų. Įvairių akmens įnagių rasta Astraviškių apylinkėse, Kukutėliuose, Rimšėnuose, įvairiose Dysnos aukštupio vietose. Manoma, kad tuo metu gyventojų čia nebuvo gausu, nes žmones traukė lengvesnės žemės, kurias jie galėjo įdirbti savo kauliniais bei akmeniniais įrankiais.

I tūkstantmečio baltų gentainių palaikų randama bene didžiausiuose  Lietuvos pilkapynuose prie Gedžiūnėlių, Šakarvos, Ripelalaukio , Dysnos lygumoje. Manoma, kad pirmame I ir II tūkstantmečių slenkstyje čia gyveno sėlių gentys. Rašytinių paminklų jos nepaliko, bet tai numanoma pagal vietovardžių pavadinimus. Žinoma, kad skirtingai nuo žemaičių šiose apylinkėse gyvenę lietuviai , vėliau pavadinti aukštaičiais, gaminosi kai kuriuos tik jiems vieniems būdingus įrankius bei papuošalus, o laidojo pilkapiuose dažniausiai po vieną, nedegintus. Ilgiausiai - iki VI m. e.a., savo mirusiųjų nedegino gentys, gyvenusios šiaurinėje Lietuvos dalyje - aukštaičiai. Rajone priskaičiuojama 117 saugotinų archeologjjos ir mitologijos objektų.

Šio krašto gyventojams teko sunki dalia. Dėl savo geografinės padėties jis palyginti anksti buvo įtrauktas į istorinių įvykių sūkurį. Šio regiono ekonominė bei administracinė padėtis buvo sąlygota čia ėjusių kelių. Šia teritorija ėjo vienas svarbiausių kelių iš Vilniaus per Daugėliškį ir Vidžius į Polocką, Breslaują, Daugpilį. Viena šio kelio atšaka ėjo pro Palūšę, Kazitiškį, Salaką, Dusetas į Rygą, ir per Zarasus į Daugpilį. Pirmieji rašytiniai šaltiniai liečia herojišką lietuvių kovų su kryžiuočiais epochą. Lenkų istorikas H.Lovmianskis, remdamasis Livonijos kroninkininko Hermano Perbergio pateiktais duomenimis, teigia, kad Linkmenys, Tauragnai ir Užpeliai buvo trys šiauriniai Lietuvos valstybės atsparos punktai, gynę senąsias Deltuvos ir Nalšėnų žemes. Henriko Leterio kronikoje rašoma, kad 1212 metais riteriai dažnai niokojo sėlių ir lietuvių žemes. Tą liudija ir likusi visa įtvirtinimų grandinė. Tai piliakalniai Daugėliškio aukštumos šlaituose prie Dysnos, Ginučių tarpuežerėse, netoli Stripeikių. Šis gynybinis ruožas buvęs itin tobulas dar ir savo gamtinėmis savybėmis - aplink plyti miškai, balos. Ant aukštų piliakalnių deginami laužai įspėdavo apie gresiantį pavojų ir sostinę. Įvairūs šaltiniai mini, kad Livonijos kalavijuočiai čia veržėsi 1357, 1375 metais. Žinoma, kad žmonės kentėjo ir nuo Švitrigailos bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio tarpusavio kovų. 1435 metais Braslaujos apylinkėse susijungė Švitrigailos ir Livonijos ordinų kariuomenės ir per rajono teritoriją išvyko į Pabaisko mūšį, kuris kaip žinia buvo Livonijos ordino Žalgiris.

XV - XVI a. patogesnėse šio krašto žemėse kūrėsi dvarai: Dūkšto, Daugėliškio, Linkmenų. Vieni dvarai priklausė karaliui, kitus valdė didikai - Goštautai, Giedraičiai, juos keitė Pacai, Pliateriai, Rudaminai bei kiti. Apie dvarus formavosi kaimai, valstiečiai buvo galutinai įbaudžiavinami. Kadangi žemės prastos, pradėjo formuotis amatai. Buvusių amatininkų proanūkiai dar ir šiandien Lietuvą stebina kalvystės, medžio bei kitų amatų tradicijų tvarumu šiame regione.

Savo kultūriniu palikimu šiandien bene įdomiausias taip vadinamas Dūkšto dvaras (ši gyvenvietė dabar  vadinama Senuoju Dūkštu arba Dūkšteliais). Dvaro šioje vietoje jau būta XV a. Iki XVI a. pradžios jį valdė Giedraičiai, vėliau Stabrauskai. 1573 metais dvarą įsigijo Rudaminos. Dabartinis ansamblis buvo kuriamas XVIII a.pab. - XIX a. pirmoje pusėje. Vėliau jį valdė Biegilinskiai, Zanai. Zanai buvo sukaupę vertingą archeologinių radinių kolekciją. XIX a. pirmoje pusėje Dūkšto dvare gyveno Vilniaus universiteto filomatų draugijos veikėjas Tomas Zanas. Čia jį lankydavo  poetas Adomas Mickevičius. Dar ir šiandien jo vardu žmonės vadina liepų alėją parke. Daug laiko čia praleido ir Vilniaus universiteto Tapybos katedros vedėjas profesorius Jonas Rustemas , turėjęs didelės įtakos XIX a. pirmos pusės Lietuvos tapybos (ypač portreto ) raidai. Pastarasis 1835 m. čia vasarodamas  susirgo ir netrukus mirė. Palaidotas gretimų kapinių bažnyčios rūsyje. Kapavietę ženklina betono obeliskas, nes bažnyčia sudegė II pasaulinio karo metu. Dūkštelių kapinėse yra dar 2 paminkliniai kapai. Tai Adomo Hrebnickio ir jo dukters Marijos. Adomas Hrebnickis šioms apylinkėms suteikė žavesio Velnynėje iš  uošvio paveldėtoje 14 ha žemėje įveisęs sodą, kurį vėliau pavadino Rojumi. Šalia Gerkonių dvaro esančiuose tvenkiniuose 1881 m. pirmą kartą  pasaulyje dirbtiniu būdu M.Girdvainis augino seliavas. Sudegusioje Dūkštelių kapinių bažnyčioje zakristijonu dirbo garsaus Lietuvos kariuomenės vado S.Raštikio tėvas.

Rajono senieji kaimai formavosi kartu su dvarais. Senąja kaimo architektūra šiandien galime pasidžiaugti apsilankę 7 kaimuose ir 3 sodybose, kur saugoma 120 pastatų. Šią kultūrą mena ir pavieniai paminklai,  kryžiai, koplytstulpiai, kurių priskaičiuojama daugiau kaip 150, bažnyčios ir sentikių namai , kurių priskaičiuojama 23, keturi vandens malūnai bei 9 kiti technikos ir istorijos paminklai. Kad žmonių gyvenimas buvo skurdus ir varganas, liudija rajono teritorijoje, Dūkšte, tiesiant Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį įvykęs pirmasis Lietuvoje darbininkų - akmenskaldžių streikas.Gyventojai dalyvavo ir 1863 m. sukilime.

Regis, ir nuošalus kraštas, bet šiose gūdumose susiformavę keliai  ir toliau buvo labai patogūs kariautojams. Pro čia 1812 m. traukėsi Barklajaus de Tolio kariuomenė, vėliau Miurato vadovaujami prancūzų daliniai. Dysnos lygumoje vyko kautynės. 1915 m. rudenį per rajono žemes ėjo Vokietijos rytų fronto linija. Čia vyko pozicinis karas. Tverečiaus ir Mielagėnų apylinkėse buvo sudarytos 2 ar 3 gynybos linijos. Viena jų ėjo per Raščiūnų, Guntauninkų ir kt. kaimus. Manoma, miške buvus Vokietijos X armijos vyriausiosios būstinės. Tai mena iki šių dienų išlikę betoniniai bunkeriai. Rajone saugoma apie 100 Pirmojo pasaulinio karo vokiečių gynybinių įtvirtinimų.

Kelis kartus Ignalinos rajoną dalijo administracinės sienos. XVIII a. atsiradus gubernijoms dalis dabartinio rajono atiteko Vilniaus gubernijai, o žemės už Dysnų ežero jau priklausė Kauno gubernijai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, laisvos Lietuvos teritorijoje buvo tik ežeringas Ginučių kraštas ties Minčios giria ir Linkmenų apylinkės. Didžioji rajono dalis priklausė lenkų okupuotam Vilniaus kraštui.

Gal todėl Ignalinos rajone visuomet buvo aktualūs  lietuvybės klausimai. Pvz., siena tarp Lenkijos ir Lietuvos Vaišniūnuose ėjo tarp vieno ūkininko trobesių. Rajono kelius mynė šimtai knygnešių, nešdami lietuvišką literatūrą , veikė švietėjiškos Šv. Kazimiero, “Ryto” draugijos, buvo vaidinamos lietuviškos pjesės.

1940 m. Lietuvos ir Baltarusijos laikinoji siena ėjo nuo Drūkšių per Apvardus, Dysnykštį, Daugėliškį, Zablatiškę.

Kiek vėliau buvo nužymėtos dabartinės respublikos ribos.

Paskutinis atnaujinimas: 2015-11-03 15:05:38
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata
 

  

 

 


 







 


 

 



  


 

 
 

 




 

 
 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.